Kas galėjo pamanyti, jog ateis diena, kai Kalėdų prisiminimai bus jau gerokai išblėsę, o sausis gyvens paskutines savo dienas. Taip yra dabar, nes jau baigiasi antrasis kalendorinės žiemos mėnuo, o mes esame kitoje žiemos pusėje. Niekas negalėtų pasakyti, kokia ji bus gamtoje, tačiau...
Jeigu turėjote nors mažiausią galimybę pasivaikščioti pamiške, parko takeliu, būtinai pajutote visai nežiemišką žemės aromatą. Jį labai sunku paaiškinti, jis yra unikalus ir būdingas tik pavasario pradžiai. Jį sukuria tam tikros dirvožemio bakterijos (juk yra ir “gerų” baterijų), o papildo džiūvanti žemė, medžių kamienai. Tokiu metu, atrodo, net vėjas turi ypatingą pavasario dvelksmo aromatą. Ar ne per anksti apie tai kalbėti?
Žinoma, ne per anksti, ne tai jau turėjome, jautėme ir regėjome. Sniegelis, paslėpęs pirmo atlydžio plikumas, mus vėl sugrąžino į žiemą, tačiau tikėjimas ja silpsta. Tik nesilpsta pati žiema, nes sausio pabaiga ir vasaris gali būti tokie nuožmūs!
Mes pamename ne vieną labai šaltą antrąją žiemos pusę - jos labai vargino mus, o labiausiai priveikė gamtą. Matyt, gamtoje kaip tik to (sunkiausio) ir turėtume tikėtis, tam ruoštis. Žvėrys ir paukščiai taip gyvena visada, atlydžio kerams nepasiduoda ir augalai.
Sukritęs, į kietą plutą sukepęs sniegas išlaiko net žmogų, pro jį žemės nepasiekia žvėrys. Tačiau šis sniegas - ne ištisas, jame daug suplonėjimų. Miškuose po eglėmis žemė plika - čia stirnos randa vietas guoliams, taigi - bent kuriam laikui yra apsaugotos nuo peršalimų. Tokios vietos patrauklios ir paukščiams - žiūrėk, sniege pabirę jerubės pėdų raštai, ruduoja zylių ir kėkštų išvartyti lapai. Tylią dieną galima išgirsti kaukšinčią juodąją meletą: varnos dydžio genys savo stipriu snapu trupina kelmus, medžių stuobrius - jam reikia daug maisto. Kadangi meleta neaižo kankorėžių ir nelesa sėklų, jai kasdien tenka surinkti nedidelę saują vabzdžių; patikėkite, tokios maisto paieškos yra labai sunkios.
Ne lengvesnis ir kitų plėšrūnų gyvenimas. Dabar lapei sugauti pelėną, gyvenantį po ledo pluta, ne taip paprasta. Todėl jos sukasi arčiau žmonių, o atsigauna suradusios nuo ligų kritusią stirną ar šerną. Tiesa, tokio maisto vartotojų yra daug: čia būtinai lesa jūriniai ereliai, vištvanagiai, kėkštai, savo dalies pasiimti ateina kiaunės, mangutai, šermuonėliai, vilkai. Tiesa, jeigu tokio lengvo kąsnio nebūna, lapės neniekina joms nebūdingo ėdalo - atbėgusios į laukinių žvėrių šėryklas, graužia šakniavaisius, ėda grūdus ar kombinuotuosius pašarus. Kai į akis žiūri badas, nenaudinga būti išrankiam.
Atrodo, kad mes per dažnai pasiduodame niūrioms mintims, pradedame sirgti už tuos gamtos vaikus, kurie jaučiasi ne taip blogai. Štai tos pačios lapės greitai kels vestuves - jau nuo vasario vidurio taps neramios, vidury dienos bėgios po laukus, nevengs pakelių. Jų ruja trunka apie 2-3 savaites, tada lengviausia įvertinti lapių gausą. Tiesa, gausa - dar ne viskas. Jau nuo rudens gamtos stebėtojai tvirtina, kad iki 70 procentų lapių yra ligotos. Tą liudija ir išorės požymiai: daugelio žvėrių uodegos nutriušusios, nuplikusios, kitų kailiai išsišėrę. Vargu ar jos gyvens ilgai - nesvarbu, kad beveik visos yra surijusios jaukus su oraline (per burną gaunama) vakcina nuo pasiutligės ir joms ši liga negresia.
Atsisveikindami su sausiu mes turime pripažinti, kad jis buvo gana žiemiškas. Galbūt - daug pliusų jį įvertinant turėjo atlydžiu paženklinta antroji mėnesio pusė, o gal mums tiesiog norisi turėti tikrą žiemą. Atverdami duris vasariui, turime tikėtis, kad jis bus tikrai žiemiškas ir išnaudos visas žiemos galias ir išteklius.
