Kai išlydime vasarį

Dabar, kovo priešaušryje, atėjo laikas, kai viskas, ką žiema mums pateikė, išliks tik gražiu prisiminimu. Greitai apie ją mes galėsime pasakoti būtus ir nebūtus dalykus, o kuo toliau nuo šio žiemiško vasario, tuo labiau jie bus įspūdingi: šaltis šaltesnis, pūga pūgingesnė, o sniegas - baltesnis...

Jau dabar galime sakyti, kad vasaris gamtoje atliko ne tik smagius darbus - po sniegu išsaugojo augalus, sukaupė sniego pavasario polaidžiui. Kai kas iš jo darbų gamtai atnešė nelaimes - iš bado žuvo nemažai liepsnotųjų pelėdų, mažųjų apuokų, net naminių pelėdų ir suopių. Gali būti, kad ši žiema tapo ypatingu išbandymu kurapkoms ir mums. Paklausite: o kodėl mums?

Šią žiemą kurapkoms ir vėl labai reikėjo mūsų visų pagalbos - daug kur buvo labai storas sluoksnis sniego, paukščiai negalėjo pasiekti lesalo arba tam turėjo skirti ypatingai daug energijos. Snieguotuose laukuose jos, kapstydamos sniegą, panirdavo jame, ir jeigu pasiekdavo želmenis, palesdavo. Tačiau tokiose vietose jos tapdavo labai pažeidžiamos, nes vištvanagis jas galėdavo užklupti netikėtai. Taigi daug kurapkų pulkelių patraukė prie žmonių - čia rado kur slėptis, o jautresni žmonės, išlaikę gerumo egzaminą, joms paberdavo lesalo ir (kas svarbiausia) neleido aplink trainiotis katėms. Ne vienas stebėtojas pranešė, kad prie žmonių atėjusius kurapkų pulkelius katės per keletą dienų sumažino perpus ar dar ženkliau.

Dar vis kalbame apie žiemą, bet mintyse jau gyvename su pavasariu. Žiema, atrodo, jam paruošė visai neblogą kelią - bus balų, bus pavasarinis potvynis. Gali būti, kad po keleto metų vėl patvins Nemuno deltos žemumos ir jose galės apsistoti migruojantys, iš žiemaviečių atskridę žąsų, ančių ir gulbių pulkai. Be to, vanduo į laukus atneš daug nuosėdų, čia galės neršti lydekos.

Tačiau, ką ten Nemuno delta, labiausiai laukiame atsigaunančių mūsų miškų bei laukų mažųjų upeliukų, kuriuose gyvybės neliko jau praeitos vasaros viduryje. Žinoma, iš naujo atsirasti gyvybei, susiformuoti visam upelio kompleksui reikia laiko; ne mažiau svarbu tikėtis, kad visą pavasarį ir vasarą pakaks lietaus ir drėgmės šiems upeliams gyvuoti. Du, o kai kur - tris pavasarius neturėjo kur neršti varlės. Šį pavasarį lauksime geresnių sąlygų ir vilsimės, kad balos neišdžius tol, kol į sausumą neiškeliaus maži šiųmečiai varliukai ar rupūžiukai. Žinoma, situacijai labai padėtų laukuose iškastos kūdros, kurios pritrauktų paukščius, troškulį leistų numalšinti žvėrims, o varliagyviams, daugybei vabzdžių suteiktų puikias vietas veistis. Dabar yra pats geriausias laikas kasti tokias kūdras, todėl visi, turintys sodybas kaimuose, tuo labiau - ūkininkai, turėtų nedelsti.

O ką mes darysime su žiema? Kaip ją išlydėsime? Gali būti, kad jos paskubinti mums nepavyks, ji pasilieka teisę dar pabūti ir net sugrįžti.

Pala, o kas čia? Lyg kažkas danguje čirkštelėjo... Gal vieversiukas? Juk vasario 24-ąją buvo jo diena. Jeigu jums tik pasirodė, kad jį girdite, žinokite - ta diena, kai dirviniai vieversiai mus pasveikins, visai čia pat.