1 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - niekuo nepasibaigęs teisėsaugos tyrimas, ar skulptoriaus Dainiaus Liškevičiaus kūrinys „Kliaksas/Restartas", 2015 metais eksponuotas Venecijoje, nėra mūsų valstybinės vėliavos išniekinimas. Ar mene galima bet ką išjuokti?
MO muziejaus kolekcijoje atsidūręs 2000-ųjų metų skulptoriaus D.Liškevičiaus kūrinys „Kliaksas/Restartas" socialiniuose tinkluose sulaukė 18 307 peržiūrų. 108 asmenims patiko, o 485-iems - ne. Turinys toks. D.Liškevičius parūko, numeta nuorūką ant grindų ir sutrina batu. Žiebtuvėliu pašildo šokolado plytelę. Išsiterlioja šokoladu veidą. Nusišluosto šokoladuotą veidą ir rankas su Lietuvos valstybės vėliava. Vėl užsirūko cigaretę ir sutrina jos nuorūką. Menas baigtas. D.Liškevičius 2003 m. apdovanotas skulptoriaus Antano Mončio (1921-1993) premija. Jo instaliacija 2015 m. pristatyta Lietuvos paviljone Venecijos meno bienalėje.
Sulūžusios personos
51 metų D.Liškevičius vadinamas „lūžio kartos" menininku. Kaip pats sako, jo pragyventas laikotarpis pasidalija į dvi dalis - pusė yra likę sovietinėje eroje, kita pusė - jau laisvoje Lietuvoje.
Mes labai mėgstame atskiras žmonijos kartas vadinti „prarastosiomis", „lūžio", Z, Y, X kartomis. O amžius skirstyti į kažkokius aukso, sidabro, geležies ir t.t. amžius. Nors tas mistinis aukso amžius visada traktuojamas kaip labai seniai buvęs. Ir nėra nė vienos žmogaus kartos, kuri nebūtų bent kiek „palaužyta". Karo, pokario, tarpukario, revoliucijų, pandemijų ar savo tėvų.
Kita vertus, ar ne per daug tų sulūžusių, aplūžusių personų? Bet kuriuo laikotarpiu. Taip pat ir dabar. Vieni lūženomis pavertė, nusiaubė senuosius dvarus. Kiti iki apdegusių lūženų nuniokojo kai kurias Lietuvos bažnyčias. Treti lūženomis verčia mūsų valstybės simbolius, už kurių turėjimą kita lietuvių karta atsidurdavo Sibiro lageriuose. Na, o dar kiti, tyčiodamiesi iš šalies prezidento institucijos, neaiškia lūžena paverčia mūsų valstybės konstitucinę sąrangą. Kyla klausimas, ar tų sulūžusių, aplūžusių, perpus sulaužytų personų valstybė dar kažkur yra. O gal nėra? O gal ji - ne Lietuva?
Snobų tolerancija
Keisčiausia, kad tokio „meno" kūrėjai nesupranta, ką daro ne taip, kodėl piktinamasi jų savirealizacija. Ir visuomenė, gerbianti, o taip pat ir apsimetanti, jog gerbia, menus, tolerantiškai tyli. Arba aikčioja, žavisi. Kokia drąsa! Kokia saviraiška! Elitiniai snobai dažnai apsimeta, kad kažkuo žavisi. Nes bijo apsijuokti prieš tokius pačius snobus. Jei išgirstų, ką apie juos iš tikrųjų galvoja kai kurie menininkai, labai įsižeistų, kam leidžia savo pinigus. Bet kol kas turtingų primityvų dar netrūksta. Ir jų smalsumą dirginančių. Todėl visiškai nenustebsiu, jog koks nors menininkas Motinos dienos proga surengs performansą - nusivalau užpakalį su savo motinos nuotrauka. Kaip Kristus į Turino drobulę. Kaip D.Liškevičius šokoladuotą veiduką į valstybinę vėliavą. Kiekvienam tokiam „drąsiam", „originaliam", „provokuojančiam" veiksmui galima sugalvoti ir atitinkamą filosofinį pavadinimą. Pvz., „Beribis motinos atlaidumas", „Sudie, mama!", „Valanti motinos meilė."
Tegul išterlioja Izraelio vėliavą!
Menų gerbėjai pareikš - nustokite garbinti stabus. Valstybės vėliava - viso labo tik audeklo gabalas. Tačiau sovietiniais laikais už grotų sodindavo ne už audeklo gabalus - suknelę, marškinius, skaras, bet už audeklo gabalą - nepriklausomos Lietuvos vėliavą. Šis audeklo gabalas turi kiek kitokią semantiką. Ir gaila, kad „lūžio karta" to nesupranta. O kagėbistai suprasdavo. Kažkodėl.
Vėliava yra kario, pulko, valstybės dvasia. Mūšiuose pralaimėję kariai atiduodavo laimėtojui savo pulkų vėliavas ir taip būdavo laimėtojo pažeminti. O mes, naivučiai kasdienybės kariai, atiduodame savo vėliavą „sulūžėliams".
O dabar cituoju biologijos mokslų daktaro Algimanto Lebionkos viešą pasisakymą:
„Reikia pasiimti JAV, Izraelio, LGBT vėliavas ir su jomis atlikti tą patį, ką jis darė su Lietuvos vėliava. Tuomet šio performanso video siūlau paskelbti Izraelio „Haaretz" ir JAV „The New York Times".
Įdomu, kokios sulauktume reakcijos, jei imtume rengti performansus su Koranu, vaipytis mečetėse, šokoladu terlioti Maroko karaliaus portretą? Gaila, kad patys nejuntame, kaip savo valstybę žeminame. Atrodo, kad jos orumą, vėliavos ir himno reikšmę suvokia tik šalies sportininkai. O mažiausiai suvokia kai kurie menininkai.
Ir tai jokia naujiena
Visais laikais menininkai, ypač mažiau gabūs, stengėsi ir stengsis provokuoti, šokiruoti žiūrovus, klausytojus, skaitytojus. Labiausiai tam „tinkamas" krikščionių Dievas. Ši snobų šokiravimo tema šiame amžiuje turbūt eskploatuojama dažniausiai ir įkyriausiai. Nes vis vien kas nors į tokius menus atsilieps, pasipiktins. Tačiau mūsiškiai kažkodėl savo provokacijomis mėgsta pasirinkti nepriklausomos Lietuvos simbolius. 1990 m. vasario 16-ąją grupelė Kauno „progresyvių" menininkų žygiavo miesto gatve grodami pionierišką maršą. Dar vienas „progreso" pavyzdys. Niekas nepaneigs, kad Laikinojoje sostinėje tarpukariu pastatytas Karo muziejus ir jo kiemelis yra savotiški mūsų Nepriklausomybės simboliai. Kiemelyje - paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Dega amžinoji ugnis. Kitoje pusėje - Juozo Zikaro Laisvės skulptūra. Karo muziejuje - Lietuvos istorija. Prie muziejaus kasmet minimos mūsų valstybinės šventės, prisiekia kariai. Du liūtai prie muziejaus durų turbūt įamžinti visų kauniečių vaikystės nuotraukose. Vaikai - raiti ant liūto, o tėveliai stovi šalia. Atrodo, kam tokią sakralią vietą liesti? Tačiau būtent čia 2000 metais buvo surengtas performansas „Ir jie bus pasotinti..." Tai citata iš Evangelijos pagal Matą. Menininkai nutarė pašerti liūtų skulptūras ir sunešė prie muziejaus krūvą kruvinų mėsgalių, kaulų. Kiekvienam liūtui - po 7,5 kg. O netoli paminklo žuvusiems irgi buvo eksponuojama provokuojanti „skulptūra". Viskas baigėsi tuo, kad reginiu neapsikentė Karo muziejaus darbuotojai. O jų reakcija pasipiktinę menininkai vėliau surengė muziejaus kiemelyje akciją su šunų antsnukiais. Suprask - užtildė meną.
Kaip Sorošas kalbėjo „vengriškai"
Pirmieji nepriklausomo šiuolaikinio meno projektai bent Vilniuje buvo finansuojami užsienietiškais pinigais - Džordžo Soroso, Šiaurės kraštų informacijos biuro, Britų tarybos. Menotyrininkė Irena Veisaitė yra savo kolegoms minėjusi vieną komišką epizodą. 1995 m. Vilniuje Šiuolaikiniame meno centre vyko parodos atidarymas, kuriame dalyvavo ir kalbą pasakė Dž.Sorošas. Niekas nesuprato, kokia kalba mecenatas kalbėjo, todėl nusprendė, jog vengrų. I.Veisaitė paklausė mecenato, kokia prasmė buvo kalbėti kalba, kurios niekas nesuprato. O Dž.Sorošas esą atsakęs, kad tai buvo išgalvota vaikiška kalba. Esą jei jis, mecenatas, nieko nesupranta tame moderniajame mene, tai kodėl tie menininkai turi suprasti, ką Dž.Sorošas sako. Tačiau, jei toje parodoje kas nors būtų nusprendęs nusišluostyti šokoladuotą veidą į Izraelio vėliavą, tą „meną" būtų supratęs visas pasaulis. O jei Venecijos bienalėje mūsiškis būtų vietoj rankšluosčio pasinaudojęs Italijos valstybine vėliava, jo menais būtų susidomėję karabinieriai.
P.S. Ginti „įstatymais apibrėžtą menininko statusą" turintį D.Liškevičių stojo laišku į teisėsaugą kreipęsi keli muziejai ir kūrybinės organizacijos. Joninių išvakarėse Vilniaus apylinkės prokuratūra paskelbė, kad ikiteisminis tyrimas dėl „ tokios kategorijos nusikalstamos veikos" nutrauktas suėjus senaties terminui.
