Kaip iškeliavo „draugas Kapsukas“

Slaptoji naktinė operacija

Šią istoriją į devintą dešimtį įkopęs vilnietis S.Žilinskas prisimena, kaip vieną didžiausių gyvenimo nuotykių.

„Dirbau tuomet Vilniaus 2-ojoje mechanizacijos valdyboje Tiekimo skyriaus viršininku. Kolektyvas buvo draugiškas, patriotiškai nusiteikęs. Paskelbus apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, iš karto niekas nepasikeitė, mes su vyrais pakalbėjome, kad laikas patiems pradėti veikti. Pasitarėme ir nusprendėme, kad gerai būtų nukelti prieš tuometinį Dailės muziejų (dab. Rotušė - aut. past.) stovintį Litbelo (Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika - bolševikų įkurta tarybinė respublika - aut. past.) įkūrėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko paminklą. Suradau kranininką, vairuotoją ir vasaros pradžioje atvažiavome į aikštę. Mūsų niekas nestabdė, paminklo irgi dar nesaugojo. Bet kai vyrai ėmė ruoštis nukėlimui, iš karto prisistatė omonininkai. Sužinoję, kad leidimo šiems darbams neturime, liepė palikti paminklą ramybėje ir važiuoti iš ten. Kaip tik po šito mūsų nepavykusio pirmojo bandymo paminklas ir buvo pradėtas saugoti", - 30-ies metų senumo įvykius prisimena Stanislovas.

Nepaisant pirmosios nesėkmės, vyrai savo idėjos - nukelti paminklą - neatsisakė.

„Laiką mums „parinko" patys omonininkai. Lapkričio pradžioje lankiausi Naujojoje Vilnioje esančioje gamykloje ir sužinojau, kad Vilniaus omonas čia švęs Spalio revoliucijos metines. O jie kai švenčia, tai švenčia ilgai ir linksmai. Todėl pagalvojau, kad dabar pats tinkamiausias laikas vėl aplankyti „draugą Kapsuką". Tik bėda - kadangi operacija daug kam atrodė būsianti pavojinga, ne taip paprasta buvo rasti žmonių. Visgi galiausiai man sutiko padėti Jurgis Mikaila, Juozas Černiauskas ir Kęstutis Meidus. Vėliau dar prisijungė ir mano brolis Česlovas, - primirštus drąsuolius vardino Stanislovas. - Darbus planavome naktį iš lapkričio 7-osios į 8-ąją. Rengėmės tam iš anksto. Laimė, netoliese, tuometinėje M.Gorkio gatvėje (dabar Pilies - aut. past.) vyko restorano „Astorija" remontas, todėl vyrams liepiau kraną ir sunkvežimį atvaryti prie šio pastato. Pastatėme techniką ir ėmėme laukti. Omonininkai, kaip ir galvojome, nieko neįtardami palikę paminklą išvyko švęsti, o mes paryčiui, apie 5 valandą, ėmėmės darbo."

Kapsukas nenorėjo pasiduoti

Nors vyrai, atrodo, viską buvo numatę, pradėjus dirbti atsirado netikėtų sunkumų.

„J.Mikaila užkabino paminklą kilpa, pabandė autokranu pakelti, o paminklas - nė krust. Truktelėjo stipriau, nutrūko kilpa. Kranininkas J.Černiauskas suabejojo, sakė, stropų nekabins, nes irgi gali nutrūkti. Pažadėjau, jeigu jau taip atsitiks, parūpinti naujus stropus ir pabandėme iš naujo. Autokranas dirba, jo ratai nuo žemės pakilo, o paminklas - nė krust. Jau galvojome, kad teks išvažiuoti be nieko, bet staiga „draugas Kapsukas" atitrūko ir pakilo nuo postamento. Mums tuomet beliko jį tvarkingai paguldyti į sunkvežimį. K.Meidui pasakiau, kad vežtų jį į Žirnių gatvėje buvusius savivaldybės sandėlius, o mes su J.Mikaila susėdome į valdybos automobilį ir pasukome link namų, - kaip šiandien tos nakties įvykius prisimena S.Žilinskas.

Bet važiuodami pro Mokytojų namus vyrai sustojo. Jiems parūpo pažiūrėti, kas toje aikštėje darosi. Palikę automobilį, patraukė Gorkio gatvės link.

„Apie 7.30 val. ryto grįžo omonininkai. Spėju, jų visas linksmumas iškart išgaravo, nes ėmė šaudyti į orą, leisti raketas. Prie mūsų su Jurgiu priėjęs vyras rusiškai pasiteiravo - kas čia vyksta? Atsakiau, kad laidoja svarbų asmenį, todėl jo garbei saliutuoja. Vis dėlto matėme, kad omonininkai nedraugiškai nusiteikę, todėl nusprendėme jų neerzinti ir skubiai grįžome namo. O „draugas Kapsukas" ramiai gulėjo sandėliuose, kol jį pasiėmė Grūto parko įkūrėjas Vilemas Malinauskas. Kiek žinau, paminklas ir šiandien tenai, tad jaučiantys nostalgiją praeičiai visada gali aplankyti", - nusišypsojo senjoras.

Praeities šešėliai

Nors pats paminklo nukėlimas praėjo sėkmingai, šiandien vyras atskleidžia, kad jam visa ši istorija galėjo baigtis labai liūdnai.

„Buvo 1991-ųjų pavasaris. Situacija sudėtinga, bet dirbti reikia. Pasikviečia mane vieną dieną direktorius ir sako - važiuosi į Maskvą kranams detalių parvežti. Aš skraidyti nemėgstu, todėl turėjau vykti traukiniu. Nusipirkau bilietus, pasidariau Rusijos vizą, bet gyvenimas pasitvarkė savaip, - senolio veidas surimtėja. - Pareinu namo, o sutuoktinė Heonija ir sako: „Buvo užsukusi moteris iš tavo darbo ir perspėjo, kad tu niekur nevažiuotum." Pasakiau jai, kad nusiramintų, ir pradėjau pakuotis daiktus. Besitvarkant paskambino brolis ir pranešė, kad mirė mūsų tėvukas. Tuomet jau tapo aišku, kad tikrai niekur nebevažiuosiu."

Kitą dieną Stanislovą gerokai nustebino įmonės direktoriaus elgesys.

„Nors pasakiau, kad mirė tėvukas, todėl važiuoti negaliu, o tas vis tiek reikalavo, kad vykčiau. Galiausiai, pareiškęs, jog dalys yra labai būtinos, liepė surasti kitą žmogų. Pas mus prieš kurį laiką mano pavaduotoju buvo įdarbintas buvęs karininkas Rimša (vardo Stanislovas nebeprisiminė - aut. past.). Jis buvo tarnavęs Vokietijoje, turėjo nemažai pažįstamų kariškių, todėl mielai sutiko važiuoti į Maskvą, kadangi buvo numatęs susitikti su tarnybos draugais. Sutvarkėme jam dokumentus, įsodinome į traukinį, o aš užsiėmiau laidotuvėmis, - prisiminimais dalinosi S.Žilinskas. - Pašarvojome tėvuką, sėdime visi ir netikėtai atvyksta iš mūsų darbovietės saugumietis. Pasikviečia mane ir sako, kad organizuočiau transportą, nes Minske kažkas nužudė Rimšą. Vienos laidotuvės nesibaigė, o jau antras teko organizuoti."

Rimšos kūnas iš Minsko sėkmingai buvo parvežtas. Laidotuvėms besiruošiantis Stanislovas užsuko į Basanavičiaus gėlių turgelį. Beperkant vainiką prie jo priėjo du stambūs vyrukai ir vienas jų rusiškai mestelėjo: „Jo vietoje turėjai būti tu..."

Grįžęs į automobilį, Stanislovas kurį laiką sėdėjo sunkiai gaudydamas orą. Vėliau, nuvežęs gėles Rimšos našlei, paklausė apie tuos stambius vyrus. Ji patikslino, kad tiedu - mano buvusio pavaduotojo tarnybos draugai. „Matyt, būdami kariškiai jie tikrai žinojo daugiau už kitus..." - svarstė Stanislovas.

Po šio incidento S.Žilinskas su žmona kuriam laikui išsikėlė gyventi į sodą, nes namuose visokių keistų skambučių sulaukdavo ir šiaip neramu buvo. „Tik tuomet, kai pagaliau 1993 m. sovietinė kariuomenė paliko Lietuvą, pradėjau laisviau kvėpuoti, o iki to laiko su žmona gyvenome nuolatinėje baimėje", - ilgai slėptas praeities peripetijas atskleidė vyras.

Nepaisant taip pasisukusios istorijos, Stanislovas dėl savo poelgio nesigaili ir teigia, kad jeigu reikėtų, vėl elgtųsi taip pat.

„Tik štai Nepriklausomybės kovų dalyvio statuso, nors ir prašėme, nei aš, nei man talkinę vyrai negavome. Mums buvo paaiškinta, kad... per anksti paminklą nugriovėme, kol dar kariuomenė nebuvo išvesta, todėl į statusą pretenduoti negalime. Keistas valdžios požiūris, tačiau ką padarysi. Matyt, yra labiau už mus nusipelniusių ar daugiau, bent jau kalbomis, nuveikusių", - ironiška gaidele užbaigė pokalbį S.Žilinskas.