Tautinis jaunimas kaip ir kasmet organizuoja patriotinę jaunimo vasaros stovyklą Šalčininkų rajone, Dieveniškėse. Stovyklos atidaryme tradiciškai dalyvavo ir žymus baltistas, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alvydas Butkus. Jis atsakė į „Respublikos“ klausimus.
- Visada dalyvaujate tradicinėje tautinio jaunimo stovykloje Dieveniškėse. Kokia tokių renginių prasmė šiuolaikiniame globaliame pasaulyje? Ko moko tokios stovyklos?
- Priminsiu, kad lietuvių ir latvių jaunimo stovyklos jau vyksta keliolika metų. Pirmoji tokia stovykla buvo surengta 1997 m. Araičiuose, prie Cėsių (Latvija), po metų - Žeimelyje (Pakruojo r.), paskui vėl Araičiuose. Šios stovyklos buvo itin gausios - iki 100 dalyvių iš abiejų šalių. Jas organizavome dviese su agentūros LETA žurnaliste Lyga Latiševa, didele Lietuvos ir Latvijos draugystės entuziaste. Paramą gaudavome iš Latvijos kultūros kapitalo fondo. Vėliau tokių stovyklų organizavimą perėmė 2005 m. susikūręs Lietuvos ir Latvijos forumas, paremdavo abiejų šalių užsienio reikalų ministerijos. 2007 m. stovykloje Germaniškyje (Biržų r.) dalyvavo ir dabartinių stovyklų organizatorius Julius Panka. Džiugu, kad tokių stovyklų dabar gausėja. O prasmę jaučia ne tik organizatoriai, bet ir dalyviai. Lietuviai ir latviai yra vieninteliai pasaulyje likę baltai - šitas suvokimas yra kur kas veiksmingesnis draugystės veiksnys nei valdžios direktyvos ar pastangos „strategiškai“ suporuoti mus su kokia nors kita tauta. Didžiausia tokių stovyklų pamoka - savo brolių ir seserų atradimas. Artimiausios mums tautos atradimas. Latviams - taip pat. Vėliau per individualias pažintis kontaktai šakojasi geometrine progresija, kartu plečiasi ir bendradarbiavimas.
- Stovykloje bus mokomasi ir latvių kalbos. Kodėl tai šiandien svarbu? Galbūt žinote analogiškų pavyzdžių Latvijoje, kai latvių jaunimas mokosi lietuviškai?
- Baltų kalbos ir etnokultūra yra didelė vertybė, nes tai senas ir mažiausiai pakitęs indoeuropietiškasis paveldas. Pridursiu - gyvasis paveldas, kurį ypač vertina užsienio mokslininkai. Šiuo paveldu mes esame unikalūs ir įdomūs susiniveliavusiai Europai. Todėl svarbu ne tik puoselėti tai, ką turime, bet ir pažinti kitą baltų kamieną, išaugusį iš tos pačios šaknies. Latviai tai irgi suvokia, todėl domisi Lietuva, mūsų kultūra. Pažįstu nemažai tokių, kurie savarankiškai išmoko lietuvių kalbą, kad galėtų Lietuvoje bendrauti mūsų valstybine kalba ir naudotis tiesioginiais informacijos, literatūros ir mokslo šaltiniais. O juk latviams lietuviškai išmokti yra kur kas sunkiau nei mums latviškai - mūsų kalba archajiškesnė, turi daugiau skirtingų galūnių, laisvą kirtį.
- Jūs ne tik tokiose stovyklose, bet ir kasdieniame gyvenime daug bendraujate su šiuolaikiniu jaunimu. Ko jis turi daugiau: patriotizmo, tautiškumo ar globalizmo, kosmopolitiškumo?
- Negaliu pasakyti, ko daugiau. Dėstau lituanistams, mano dalykai nėra ideologiniai, tačiau žinau, kad dauguma tų studentų tikrai yra patriotai. Taip buvo visada - jūs raskite lituanistą ne patriotą. Be to, ir bendrauji juk daugiausia su bendraminčiais. Skirtingų pažiūrų žmonės paprastai vengia vienas kito. Nors visai atsitiktinai internete sužinojau, kad tame pačiame koridoriuje dažnai prasilenkiu su jaunu istoriku, kuris mane laiko neonaciu (?!) ir V.Putino gerbėju, trokštančiu matyti Lietuvą Rusijos glėbyje. Kai kas laikosi ir tokių universitete suformuotų pažiūrų. Bet giliau leistis į tai nenorėčiau.
- Ar nepasigendate šiuolaikinėje visuomenėje Sąjūdžio laikams būdingo idealizmo, veržlumo, susitelkimo? O gal pasiekus politinio elito iškeltus tikslus nuslūgo ir tautos entuziazmas? Galbūt tai tik tyla prieš būsimą audrą?
- Donkichotiška būtų mėgdžioti praeitį ir laikytis to veržlumo, kuris buvo Sąjūdžio laikais. Kiekviena epocha turi savo specifiką, savo idealizmą, veržlumo tiek, kiek tuo metu jo reikia. Dėl tautos dabartinio tylėjimo - sutinku, tai tikrai panašu į tylą prieš audrą. Lietuviai ilgai nesitaikstys, kai niekinamas tautiškumas, savitumas.
- Bendraudamas stovykloje su tautiniu jaunimu, matyt, pateikiate ir konkrečių pavyzdžių iš Lietuvos istorijos. Kas šiuolaikiniam jaunimui galėtų tapti idealu iš praeities? Ar yra bent viena tokia universali asmenybė, kuria galėtų jaunimas sekti ir į ją lygiuotis?
- Lietuviai ir latviai stiprybės semiasi iš skirtingų šulinių. Lietuviai, pasak V.Kudirkos, - iš praeities, latviai - iš etnokultūros. Paradoksalu, bet latvių, praeityje neturėjusių valstybės, tautinė savimonė yra tvirtesnė už mūsų. Matyt, etnokultūra yra gyvybingesnis vanduo nei istorija - į tai turime atsižvelgti, dėliodami savo prioritetus. Idealiausiu atveju mes galime semti vandenį iš abiejų šių šulinių. Būdamas stovykloje aš neieškau stabų. Lietuvių ir latvių stovyklose akcentuojame tuos abiejų tautų šviesuolius, ypač poetus, kurie puoselėjo ar puoselėja tautiškumą ir baltiškąjį bendrumą. Iš jų minėtini Justinas Marcinkevičius ir Imantas Zieduonis, Sigitas Geda ir Knutas Skujeniekas, Marcelijus Martinaitis ir Daina Avuotinia. Kepurę nukelčiau prieš mūsų Vladą Braziūną ir publicistą Arvydą Juozaitį. Vienas vakaras, skirtas kelių šių poetų kūrybai, suteikia didesnį emocinį užtaisą nei metus skaitytos paskaitos.
- Tautiškumas, savų šaknų saugojimas, pagaliau meilė Tėvynei šiais laikais tarsi specialiai nuvertinama. Šias sąvokas ir netgi jausmus bandoma pakeisti dirbtinai sukurptais pakaitalais - „būkime europiečiais“ ar netgi Europos federacijos idėja. Ar neprimena tai „internacionalinių“ sovietinių laikų?
- Dar kaip primena. Šūkis „būkime europiečiais“ man atrodo net užgaulus, tarsi mus kas laikytų azijiečiais. Ir garsiausiai šį šūkį išrėkia provincialai, vulgariai apibrėžę tautiškumą kaip „neapsišvietusių vyžotų ar klumpėtų žmonių uždarumą“. Kiti provincialai nuo tokių žodžių susigūžia ir ima gėdytis esą lietuviai. Bet tegu pamėgina kas taip parėkauti klumpėtiems Vokietijos ūkininkams. Tegu pasako Lenkijos lenkams, kad jų tautiškumas yra pažangos stabdys. Sovietmečiu jie ar jų mokytojai kalbėjo irgi panašiai: dabar esą nemodernu laikytis tautiškumo, tai esanti „buržuazinė atgyvena“, „užsisklendimas nacijoje“, kai esame tokioje daugianacionalinėje „didžiojoje tėvynėje“. Tarybų valdžia, kalbėjo anie ideologai, perkėlė lietuvių tautą iš klumpių į batus, nuprausė, sušukavo, apšvietė. Tautiškumą jie pateikdavo kaip grįžimą prie klumpių ir balanos. Kai kurie dabartiniai politologai ir istorikai tęsia tokį niekinimą, vartodami panašią retoriką, tik vektorių apsukę į kitą pusę. Bet etiketės, kurias jie klijuoja patriotams, liko senos, bolševikinės: nacionalistai, nacistai, fašistai, ekstremistai, žodžiu, liaudies priešai.
- Mūsų kaimynė Latvija atsisako vieno iš nepriklausomybės atributų - lato - net nepasitarusi su tauta, kuri tokių pokyčių nenori. Lietuva netrukus paseks kaimynės pavyzdžiu. Ko dar turėsime atsisakyti, kad galutinai ištirptume po žydra ES vėliava?
- Aš neblukinčiau ES mėlynos vėliavos iki žydros. Europa yra pernelyg marga, ir vadinamųjų europinių standartų, kuriais kai kas dangsto įvairias perversijas, nėra. Be to, perversijos niekada nebuvo ir nėra jokia vertybė jokioje tautoje. Mėginimas jas skirstyti į geras ir negeras yra sąlygiškas. Kas paneigs, kad, pavyzdžiui, zoofilijos smerkimas yra irgi žmogaus teisių pažeidimas? Ar neetiškas šaipymasis iš privačios ir neliečiamos seksualinės orientacijos? Europinių vertybių visumą sudaro kiekvienos tautos vertybės, nusistovėjusios ir atsijotos per tos tautos istoriją. Tie milijonai prancūzų, protestavę prieš gėjų santuokų įteisinimą, puikiai žinojo savo tautos vertybes. ES deklaruoja įvairovės vienybę, vadinasi, turime stengtis išlaikyti tą įvairovę puoselėdami savo vertybes, užuot beždžioniavę ir kopijavę kitų tautų standartus ar Briuselio biurokratų išstenėtas ir ne visada apgalvotas nuostatas. Mes nepriklausomybę lengvai prarasime ir turėdami litą, jei ir toliau trypsime lietuviškumą, leisime niekinti ir patys niekinsime savo istoriją, kalbą ir vaidinsime nuogą karalių, pamėginę apsivilkti virtualius europinių standartų marškinius, kurių nėra.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“
