5 nuotr.Po metų pertraukos vėl pasitaikė proga aplankyti kaimyninę Baltarusiją. Skirtingai nei pirmojo vizito metu, šį kartą aiškiai žinojau, kur ir ko vykstu, tad atsirado galimybė ne tik daugiau pasižvalgyti po pagrindinį kelionės tikslą - Vitebsko miestą, bet ir užsukti į šalies sostinę Minską. Rizikuoju būti nepopuliarus, tačiau tikrai nudžiugino tai, kad tiek pats kraštas, tiek jo žmonės buvo tokie pat atviri ir draugiški kaip ir prieš metus.
Truputį daugiau tvarkos
Kaip jau buvo minėta kiek anksčiau pasirodžiusiame straipsnyje apie festivalį „Slavianski Bazaar", į Vitebską vykome kartu su fotomenininke Simona Bareikyte. Kokius įspūdžius jai paliko miestas bei jo gyventojai?
„Vertinant tai, kuriuo metu atsidūriau Vitebske, - viskas buvo panašu į pasaką. Be to, pamačius kaimyninę šalį savo akimis, galiu teigti, kad tai, kaip Lietuvos ir Baltarusijos santykius pateikia sisteminė mūsų šalies žiniasklaida, gerokai prasilenkia su realybe. Nepaisant politinių nesutarimų, Vitebskas mus pasitiko išskėstomis rankomis. Sutikti žmonės šypsojosi, neverkšleno net socialiai silpniausia visuomenės grandis, kaip kad yra pratę mūsų pensininkai.
Kainos, įvertinus jų gaunamus atlyginimus, taip pat buvo adekvačios, o pakalbinus vietinius gyventojus ir paklausus, kas per pastaruosius metus pabrango, dažnas sutrikdavo. Visgi pagaliau pavyko išsiaiškinti, kad nežymiai pabrango degalai, komunalinės paslaugos, tačiau jos vis dar yra visiems „įkandamos", - pastebėjimais apie gyvenimą kaimyninėje šalyje dalinosi Simona.
Vienintelis merginai užkliuvęs dalykas buvo neišnaudota galimybė rūšiuoti atliekas.
„Užuot panaudojus plastiką dar kartą, nuolat tekdavo matyti tuščiais plastikiniais buteliais perpildytas šiukšliadėžes. Žiūrint į tai net širdį suspausdavo. Kita vertus, tai vienintelis pavyzdys, ko baltarusiai galėtų pasimokyti iš mūsiškių. Ilgą laiką ta pati problema kamavo ir Lietuvą, bet vos ėmus supirkinėti tarą, gamtoje šiukšlių nebeliko. Tiksliau sakant, tuo pasirūpino suinteresuoti užsidirbti piliečiai.
Žavu - tik tiek galiu pasakyti apibendrindama pirmąją pažintį su Baltarusija. Šiai dienai nežavi tik bendra politinė situacija, kurią Lietuvos valdžia vis bando pateikti kaip „blogą". Matant realią padėtį, kyla natūralus klausimas - kam visa tai naudinga? Nes Baltarusija Lietuvos ir jos gyventojų atžvilgiu yra nusiteikusi draugiškai", - apibendrino S.Bareikytė.
Kas nutiko?
Kadangi į Vitebską vykome dėl festivalio, šiame mieste praleidome tris dienas. Dar dieną teko praleisti Minske. Per visą tą laiką savo atžvilgiu neišgirdome nė vieno priekaišto dėl Lietuvos valdžios vykdomos politikos ar įvestų sankcijų. Nors dažnai tarpusavyje kalbėdavomės lietuviškai, niekam tai nekliūdavo. Kaip ir praėjusiais metais, ramiai nesaugomoje aikštelėje visas dienas išstovėjo ir automobilis su lietuviškais numeriais. Dar daugiau, sutikti šventės dalyviai ar praeiviai ne tik stebėjosi, bet ir džiaugėsi, kad mums pavyko atvykti šiuo sudėtingu laikotarpiu.
Tiesa, norinčių plačiau padiskutuoti apie Baltarusijos vidaus politiką sutikti neteko, tačiau dažnas mielai analizavo Lietuvos-Baltarusijos santykius ar dalinosi prisiminimais. Kaip teisingai pastebėjo buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius, mes su baltarusiais turime daug bendro. Tą patvirtino ir Vitebske sutikti žmonės. Vienas vyriškis prisiminė, kaip tarnavo Pakaunėje ir vardijo aplankytus miestus. Kita vaišinga šventės dalyvė džiaugėsi, kad, nepaisant užsitęsusių mūsų valdžios ir „Swedbanko" žaidimų, Druskininkuose vėl duris atvėrė dažnam baltarusiui puikiai pažįstama sanatorija „Belorus". Rankdarbiais prekiavusi vyresnio amžiaus moteris su nostalgija prisiminė savo keliones į Vilniuje vykstančią Kaziuko mugę. Kitas pašnekovas prognozavo, jog dėl Baltarusijai įvestų sankcijų sustojus pasienio punkto Medininkai-Kamenyj Log rekonstrukcijai, Lietuvos vykdomi darbai rezultato neduos. Todėl, nors tai nėra naudinga nė vienai šaliai, eilės pasienyje ir toliau augs.
Beje, visi jie, tarsi susitarę, užduodavo tą patį klausimą. Mes, baltarusiai ir lietuviai, tiek metų taikiai sugyvenome ir puikiai sutarėme, važinėjome vieni pas kitus į svečius, tad kaip čia taip nutiko, kad broliškas tautas dabar bandoma supriešinti? Tai klausimas, į kurį rasti atsakymą taip ir nepavyko...
Aptarnavimo niuansai
Nepaisant šiandieninių politinių žaidimų, visgi norisi tikėti, kad situacija vieną dieną normalizuosis, sienos atsivers ir mes vėl pradėsime lankyti vieni kitus. O kad kelionėse būtų išvengta nemalonių staigmenų, tikslinga atsiminti kelis niuansus. Pagrindiniai keliai užsieniečiams Baltarusijoje yra mokami. Susimokėti už juos galima internetu (14 eurų - dvi savaitės) arba pasienio degalinėje įsigijus prie stiklo lipinamą daviklį. Už jį imamas maždaug 25 eurų dydžio užstatas, kuris atgaunamas grąžinus įrangą. Bandymas mokamais keliais prasmukti už dyką vėliau gali tapti rimtų nemalonumų priežastimi.
Nuo šių metų gegužės 1 d. šalyje įvesta vietinė rinkliava išvykstančiam transportui. Pirmiausia mokestis įsigaliojo su Lietuva besiribojančioje Gardino srityje (dabar galioja ir Gomelio srityje), tad planuojant sugrįžti per Lavoriškes ar Medininkus, prieš paliekant kaimyninės šalies teritoriją, teks paploninti piniginę maždaug 10-čia eurų.
Degalinių tinklas šalyje yra gana platus. Visose, kiek teko sustoti, priimamos banko kortelės, tad vežtis baltarusiškų pinigų nėra būtina. Tik reikia nepamiršti, kad jose vis dar galioja ta pati tvarka - bet kuriuo paros metu degalai pilami tik iš anksto susimokėjus. Tiek benzino, tiek dyzelino kaina yra visur vienoda - apie 70 euro centų. Skiriasi tik degalinių lygis.
Tokia pat tvarka - susimokėti iš anksto - galioja ir norint pasidaryti koronaviruso testą. Vitebske jį buvo galima atlikti poliklinikoje ir sanitarinėje-epidemiologinėje stotyje. Pirmojoje institucijoje - tik darbo dienomis, nes šeštadieniais, nors ir poliklinikai dirbant, nedirba mokėjimus priimanti jos kasa.
Antroji institucija į situaciją žiūrėjo kiek lanksčiau - susimokėti už paslaugas buvo galima banke (savaitgalį dirbančių matyti neteko), internetu arba pašte. Pastarasis, laimei, dirbo ir šeštadienį. Jame buvo galima atsiskaityti kortelėmis, pasidaryti paso ir, jei keliaujama autobusu, bilieto kopijas (būtinos testuojantis), tačiau tam reikėjo žinoti tikslią sumą - apie 14 eurų, nes paštas tokios informacijos neturėjo. Įdomu tai, kad mokama paslauga užsieniečiams kainavo tiek pat, kiek ir baltarusiams, o įrašai sertifikate buvo ne tik rusų, bet ir anglų kalba. Beje, pastaruoju metu testų reikalaujama ir atvykstant į šalį.
Įvertinus kelių dienų patirtis, galima teigti, kad, nepaisant įvestų sankcijų, gyvenimas Baltarusijoje juda sava vaga. O lyginant jį su šiandienos Lietuva, netgi yra gerokai ramesnis...
