1 nuotr.Valdžia guodžiasi, kad emigracija mažėja, prasideda reemigracija, tačiau per mėnesį vis tiek netenkame vidutiniškai 4 tūkst. gyventojų - maždaug tiek, kiek gyvena Šeduvoje. Vien per devynis šių metų mėnesius iš Lietuvos išvyko 34 tūkst. žmonių.
Išvažiuojama ir toliau
Statistikos departamento išankstiniais duomenimis, per devynis šių metų mėnesius (nuo sausio iki rugsėjo) iš Lietuvos išvyko 34 057 gyventojai.
Sutapimas ar ne, tačiau emigracijos mastas ėmė didėti liepą, kai bendrojo lavinimo mokyklų abiturientams įteikiami brandos atestatai, universitetų ir kolegijų absolventams išdalijami aukštojo mokslo diplomai.
Ar baigęs mokslus jaunimas emigruoja, galime tik spėlioti, tačiau iškalbinga ir rugpjūčio statistika - išvykusių skaičius vasaros pabaigoje buvo didžiausias (5285 gyventojai, o liepą emigravusių buvo 4155). Deja, Statistikos departamentas nerenka duomenų, kiek jaunimo išvyksta studijuoti svetur.
Išvykusiųjų skaičius liepos-rugpjūčio mėnesiais didėjo ir pernai (2011 m. vien per liepą išvyko 5473 gyventojai, rugpjūtį - 6439), o 2010 m. emigracija pasiekė kulminaciją, vasaros mėnesiais lietuviai emigravo dešimtimis tūkstančių (liepą svetur patraukė 10 898 asmenys, rugpjūtį - net 12 605).
Rugsėjį patikslinti visuotinio gyventojų surašymo duomenys parodė, kad per dešimtmetį Lietuvos gyventojų sumažėjo penktadaliu. Dar pernai Lietuvoje mūsų buvo trys milijonai, o šiemet likę tik 2,988 mln. gyventojų. Užsienio biurokratai negailėjo pagyrų kadenciją baigiančiai Vyriausybei už „sutramdytą krizę“. O ar pavyko sutramdyti emigraciją?
Emigracijos nė netramdė
Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras filosofas Romualdas Ozolas apgailestauja, kad tautos nutekėjimo net nebandoma stabdyti. Anot jo, mūsų valdžios viršūnės dėl išsivaikštančios tautos nesijaudina, nes tai kirstųsi su Europos Sąjungos politika, skatinančia migracijos ir globalizacijos procesus.
R.Ozolas sako, kad valdininkams turėtų būti gėda sakyti, kad emigracija mažėja: „Jei tai, kad mes nebeturime trijų milijonų gyventojų, yra gerai... Tada aš nežinau, ką galime laikyti blogu reiškiniu. Netgi oficialioji statistika rodo, kad gyventojų yra išvykę daugiau, nei buvo ištremta tarybiniais metais. Tie, kas mano, kad išvažiavusieji sugrįš, yra naivūs vaikai arba subtilūs nusikaltėliai. Tokia paguoda yra problemų dangstymas“.
Kalbėdamas apie emigraciją, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras pridūrė: „Tauta žūva. Migracija, nors Europos Sąjungoje yra suprantama kaip teigiamas reiškinys, yra mūsų tautos žudymo instrumentas. Mūsų valstybės vadovai, pritardami integralumo idėjoms, yra mūsų tautos žudymo bendradarbiai. Premjeras pareiškė, kad laisvės siekis iškovotas ir to kaina - teisė išvykti, jos įgyvendinimas. Ar tokia mūsų emigracijos stabdymo politika? Apie jokią lietuvių išsaugojimo programą negalime nė kalbėti“.
„Emigracija yra būdas nukraujinti tautą. Tai man primena kraujo nuleidimą naudojant siurbėles. Anksčiau taip būdavo gydoma, o dabar kraujo išsiurbta tiek, kad pas mus Lietuvoje likę tik vieni seniai ir valdininkai, o jaunimas išvažiuoja... Toks gydymas dėlėmis yra švelnus žudymo būdas“, - sakė R.Ozolas.
Jis atkreipia dėmesį, kad valdantieji jaučiasi saugiai, būdami tarptautinių organizacijų užuovėjoje, o baimės dėl savos tautos trapumo nejaučia. Anot R.Ozolo, nemažoje dalyje ES šalių dabar kaip tik atgimsta tautiškumo dvasia, imama žiūrėti ne svetimų, o savų interesų.
„Daugelis tautų šiandien bando paklausti savęs: kas mes esame, kur mes einame, ko mes norime šitame pasaulyje. Kodėl mums tokio klausimo valstybės mastu nekyla? Atrodo, kad viską turime: esame NATO, esame ES, esame Jungtinėse Tautose. Tačiau jei iš tiesų pradėtume kalbėti apie tai, kas šiandien vyksta, turėtume kalbėti apie moderniąją okupaciją, etnocidą, galbūt net aksominį genocidą“, - sakė signataras.
Jis sako suprantąs, kad žmonės daugiausia išvyksta dėl ekonominės gerovės. Tačiau, jo įsitikinimu, emigraciją reikia mažinti ne tik ekonominėmis priemonėmis, bet ir keičiant valdininkijos santykį su tauta, mažinant politinę aroganciją.
„Jeigu valdžioje esantieji bent pasakytų, pripažintų, kokioje situacijoje esame, kad žmonėms iš tikrųjų sunku, kad jie ieško kur geriau. Jei pasakytų: „Gerbiamieji, atsiminkime, kad gerovė visur yra labai efemeriška. Tai, kas šiandien atrodo gerovės karalystė, pavyzdžiui, kad ir Didžioji Britanija, rytoj gali subyrėti į šipulius. Vienintelė patikima gerovė gali būti sukurta tik ant savo žemės, kai pats esi jos šeimininkas“. Jei Vyriausybė bent skatintų žmogaus orumą, išdidumą. Tą norą, kokį kitados turėjome, padaryti gyvenimą Lietuvoje geresnį ir net geriausią... Šito užtektų. O dabar visi tyli ir nesako, kad gerovė yra kuriama sunkiai“, - kalbėjo R.Ozolas.
