Kas laukia paskutinių Lietuvos idealistų

Ar iš tikrųjų viskas yra gerai, galvoju, kai prieštaringai vertinamas kultūros ministras Simonas Kairys prieštaringai vertinamą Darių Kvedaravičių paskiria eiti Trakų istorinio nacionalinio parko vadovo pareigas.

Ar yra gerai, kai šį asmenį, priklausantį Liberalų sąjūdžiui, be to, dirbantį Kultūros ministerijai pavaldžioje įstaigoje, liberalas ministras pasirenka iš dviejų baigiamajame konkurso etape dalyvavusių kandidatų.

Ar iš tikrųjų viskas tvarkoje, kai nepriekaištingos reputacijos ilgametis parko vadovas G.Abaravičius turi trauktis, nors jo veikla pernai buvo įvertinta labai gerai. Juo labiau pagal įstatymą turintis teisę dar vienai kadencijai. Juo labiau kad saugojo unikalų istorinį paveldą ir kultūrinį kraštovaizdį kaip savo akį. Ir ne tik.

Kaip toli septynmyliais žingsniais nusiyrė Lietuva, kad šitai tapo įmanoma.

D.Kvedaravičius darbavosi Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriumi, paskui tapo Aplinkos ministro Simono Gentvilo viceministru. Prieš porą metų paskirtas Kultūros paveldo departamento, pavaldaus Kultūros ministerijai, kancleriu. Jo karjera paženklinta teismais: teismas pripažino neteisėtais ir panaikino D.Kvedaravičiaus sprendimus: medžių kirtimą Trakų senamiestyje; Seimo nario žmonai išduotą statybos leidimą statyti kaimo turizmo objektą kraštovaizdžio draustinyje, Vilkokšnio ežero pakrantėje. Maža to, naujai paskirto Trakų istorinio nacionalinio parko vadovo pavardė šmėkšteli ir buvusio „Vilniaus brigados" patrono Georgijaus Dekanidzės (už „Respublikos" žurnalisto Vito Lingio nužudymą mirties bausme nuteisto Boriso Dekanidzės tėvo) dvaro istorijoje. Tai D.Kvedaravičius griežtai neigia, LRT radijui pareiškęs, jog niekada nebuvęs Dekanidzės pusėje, - tiesiog įmonė, kuriai vadovavo jo motina ir kurioje jis turi akcijų, rengė projektinius pasiūlymus, kuriais pasinaudojęs G.Dekanidzė tikėjosi įteisinti statybas.

Žiniasklaidoje buvo rašyta, kad šių detalių nelinkęs sureikšminti ir kultūros ministras, priskirdamas jas „administraciniams procesams". Matyt, dėl to, kad ir pats yra įgijęs „administracinių procesų" patirties, dalyvaudamas vadinamajame čekiukų skandale. Matyt, dėl to, kad ir pats neskiria gėrio nuo blogio, puldinėdamas Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos vadovą praktiškai vien dėl to, kad jis dorai pagal įstatymus atlieka savo pareigas.

Įdomu, kad dar 2021 metais, likus keleriems metams iki nepaperkamumu garsėjančio G.Abaravičiaus pirmosios kadencijos (pagal naują valstybės tarnybos įstatymo redakciją) pabaigos, S.Kairys ir S.Gentvilas susitarė pakeisti Trakų istorinio nacionalinio parko statusą, - pagal jų planą parko apsauga bei tvarkymas turėjo pereiti Aplinkos ministerijos žinion. Paprastai tariant, statybų leidimus derintų nebe parko direkcija, o Aplinkos ministerijos Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba. Kultūros ministerijai pavaldus turėtų likti tik parko teritorijoje veikiantis Užutrakio dvaras, Pilies kompleksas, Trakų istorijos muziejus. Nors suokalbio motyvų buvo paieškota net Europos žaliojo kurso planuose, tačiau yla netruko išlįsti iš maišo: po kiek laiko S.Gentvilas tiesiai pasakys, kad Trakų istorinis nacionalinis parkas atsilieka nuo valstybės pažangos, kad čia „daug iniciatyvų įšaldyta - tiek gamtotvarkinių, tiek urbanistinių". Tačiau šis siūlymas, net neaptartas su parko vadovybe, nesulaukė didelio palaikymo ir tarp politikų. Valstybinė kultūros paveldo komisija pasisakė prieš pavaldumo keitimą, antikorupciniu požiūriu projektą rugpjūčio mėnesį pasmerkė ir STT. Gruodžio viduryje šis Vyriausybės projektas buvo atmestas Seime.

Galimas daiktas, būtent dėl to konkursas į Trakų istorinio nacionalinio parko vadovus buvo paskelbtas tarsi skubomis, ne pagal nustatytą tvarką - ne likus pusei metų, kaip pridera, o netikėtai - likus 3 mėnesiams iki G.Abaravičiaus pirmosios kadencijos pabaigos, rugsėjo 25 dieną. Nors dabartinių valdančiųjų laikas Lietuvoje tiksi saulėlydžio link, tačiau jie žino, kad vargu ar po kitų rinkimų sutrūkinės nusistovėję politikus ir verslą rišantys siūlai, dings telefonų teisė, išgaruos kaip kamparas nežmoniškas pirklių godumas ir baudžiauninko instinktas jiems pasitarnauti. Ir konkursai, matyt, iš inercijos vyks tradiciškai, neretai tik dėl akių, neretai iš anksto žinant, kas laimės. Tad kur tik įmanoma, kol laikas, reikia stengtis į teismus, į ambasadas, į kitas valstybines įstaigas prikaišioti savų žmonių.

Drįstu manyti, kad G.Abaravičius ministrui nebuvo savas. Vadovas, ne tik turintis kvalifikuotą nuomonę, bet ir drįstantis ją išsakyti bei aistringai ginti. Jis ir jo komanda daugeliui politikų ir naudos siekiančių pirklių buvo kaip karšta bulvė gerklėje. Direkcija druzgais pavertė piniguočių planus privatizuoti Užtrakio sodybos pastatus, parko teritorijoje įsirengti golfo laukus... Sužinojęs, kad beveik hektaro ežeras įkainotas vos 500 litų, G.Abaravičius pasakė verčiau pats sumokėsiąs ir padovanosiąs tą ežerą valstybei! Tad jam ir jo komandai turime dėkoti, kad šiandien beveik visų ežerų parko teritorijoje šeimininkas yra valstybė, kad Užutrakio dvaro sodyba yra vienas kompleksas, kad jo pastatai vienas po kito prikeliami naujam gyvenimui, kad sutvarkytas nuostabus E.F.Andrė parkas, tvenkiniai, kad atsodintas grafo Tiškevičiaus užveistas sodas, kad buvusioje karvidėje įrengta Europos salė, kur nuolatos vyksta koncertai... Kad visa žemė parko teritorijoje priklauso valstybei.

Pirmą kartą mačiau žmogų, kuris taip didžiuotųsi, kad visa tai yra tautos turtas.

Apie G.Abaravičiaus atkaklumą sklido legendos, jis buvo skundžiamas STT, persekiojamas neva už piktnaudžiavimą, už įgaliojimų viršijimą, dėl to pradėti ikiteisminiai tyrimai, jis vadintas progreso stabdžiu, Trakus apraizgiusiu aštuonkoju, trukdančiu miesto pažangai ir plėtrai ir t.t. ir pan.

Į šiuos priekaištus jis atsakė taip: „Manau, tai svarbu visiems piliečiams, kuriems rūpi ne tik Trakų kultūrinio kraštovaizdžio likimas, bet ir demokratijos kokybė Lietuvoje, nes galime ne tik prarasti Trakus, kaip valstybės saugomą kultūros paveldo vietovę, bet ir dar labiau įtvirtinti gyvulių ūkio tradicijas, kai vieni piliečiai - turiu omenyje dalį verslo ir politikos elitui priskiriamų žmonių - yra lygesni už kitus".

2017 metais, kai buvo priimtos Valstybės ir savivaldybių įstatymo pataisos, įteisinusios ribotas vadovų kadencijas, buvo manoma, kad jos padės išskaidrinti aplinką, apsaugos nuo nepotizmo ir korupcijos. Tik ar jos gali pasiteisinti visuomenėje, gyvenančioje „čia ir dabar" principu, kur darbų tęstinumas valstybės naudai yra bereikšmis dalykas? Doros principus ignoruojančiam „elitui" šios pataisos greičiau tampa įrankiu susidoroti su jų asmeninių lūkesčių neatliepiančiais asmenimis.

Išeidamas G.Abaravičius išsineš svajonę - atgaivinti trečią Trakų siluetą formavusią dominantę - Šv. Mikalojaus Vyskupo bažnyčios su bernardinų vienuolynu ansamblį.

Kol kas jo vadovaujama parko direkcija inicijavo virtualų šio ansamblio atkūrimą; tai buvo įmanoma po ilgų ieškojimų suradus tikslius ansamblio išmatavimus. „Nuo šiol tai nebėra niūraus carinio provincijos miestelio beviltiški praeities griuvėsiai, dabar bernardinų paveldas virsta istorinio Trakų ežerų miesto ateitimi. O kiek dar atradimų visų mūsų laukia rytoj, o gal dar ir šiandien?" - rašė jis 2022 metais, pristatydamas Trakų bernardinus.

Taigi. Ar iš tikrųjų viskas gerai, jei atsidavęs valstybei žmogus, suvokiantis savo atsakomybę už aplinką, kurioje augo užgimusi mūsų valstybė, turi išeiti į gatvę? Vietoj padėkos nešinas infarkto randu širdyje?

Tik ko gero mažai ką nustebintų, net jei įstatymų pažeidėjas užimtų įstatymo gynėjo vietą. Tai teisiškai garantuotas būdas atsikratyti paskutiniųjų Lietuvos idealistų. Kad visi būtų „skirtingai panašūs, bet vienodai įdomūs", kaip nuolatos beldžia valstybinė televizija. Kad toks tokį pažintų ir ant alaus pavadintų.

P.S. Pasklido žinia, kad visuomenininkai kreipėsi į Kultūros ministeriją, Seimo narius bei Viešojo administravimo agentūrą prašydami įvertinti, ar konkurso būdu į Trakų istorinio nacionalinio parko direktoriaus poziciją paskirtas Darius Kvedaravičius yra tinkamas eiti šias pareigas.

P.P.S. Parko vadovas Gintaras Abaravičius teismui apskundė Kultūros ministerijos sprendimą dėl konkurso paskelbimo pažeidžiant nustatytą tvarką.