Kas meluoja: Vyriausybė ar prezidentas?

Nesusikalba su prezidentu ir premjerė. Ingrida Šimonytė reiškė nuostabą, kodėl G.Nausėda neišreiškė jokių ultimatumų dėl Galimybių paso 12-15 m. vaikams per sausio 3 d. susitikimą prezidentūroje, o vėliau viešai išsakė Vyriausybei kritiką ir neatmetė idėjos kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kas vyksta? Akivaizdu, jog kažkas viešai pasako ne visą tiesą. Vienaip kalba už uždarų durų ir kitaip kalba viešai. Bet kas? Ką apie tokią situaciją galvoja politologai?

Komentuoja politologas Bernaras IVANOVAS:

Blefuoja visi ir tai, ką aš matau iš visų tų epizodų, yra tik rietenos, kovos. Nėra jokios koordinacijos tarp konstitucinių valdžių, tik institucinis niekinimas, o rezultatas - nuostolis visiems. Niekinimo, rietenų kiekybė jau perėjo į blogą politinę kokybę ir toliau bus dar blogiau.

Moralė nėra Lietuvos politika. Lietuvos politika - tai „trolingas", korupcija, bet tik ne moralinės vertybės. Tai pati didžiausia veidmainystė. Visuomenė dėl savo noro pabūti nuošalyje, nieko nekritikuoti, nesikišti, gavo tai, ką gavo. Visuomenei reikia reikalauti iš valdžios, pastarąją auklėti, nes ji pati nesiauklėja.

Mums, politologams, labai sudėtinga analizuoti politologiškai klounadą. Ją gali analizuoti menų ekspertai, o gal ir antropologai. Tik galiu konstatuoti situaciją - dabar mes esame labai neužtikrintoje situacijoje, nes Lietuvos užsienio politika yra absoliučiai neprofesionali ir selektyvi.

Po 2005 m. Lietuva nesuformavo jokios aiškios strategijos ir liko politinė provincija, kurioje valdžios riejasi, kas sėdės pirmoje eilėje. Briuselyje atrodome kaip manekenai.

Jau Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis, Europos Komisijos vicepirmininkas Džozefas Borelis (Josep Borrel) stato mūsų „manekenus" į vietą, kai šie pakalba labai ne į temą. „Manekenai" nesupranta nei konteksto, nei istorijos, nei koks jų politikos objektas. Tai degradavimas, kai Lietuvos politika sukuria neišvengiamai negatyvias pasekmes, bet negali atsitraukti. Mūsų politikai dar yra gilioje homo sovieticus pelkėje.

Kaip atrodome iš šalies? Mes - kaip nuogalius, pabėgęs iš pirties, besiblaškantis džentelmenų klube. Kalbame apie kažkokius sprendimus, konsensusus, tačiau mes net neturime normalių politinių diskusijų. Pavyzdžiui, Ispanijos, Prancūzijos parlamentuose vyksta politikų debatai, o pas mus - tarpuvartės lygio „trolinimas" ir įžeidinėjimas. Visa posovietinė politika, taip pat ir Rusijoje, ir kitur yra iš tarpuvartės. Jų leksika vulgari, primityvi, daug pasakanti apie politiko gyvenimo būdą, aplinką. Veidrodis labai kreivas.

Ką reiškia mūsų neva vertybinė politika dėl Taivano? Ateityje už tai mokėsime šimtus milijonų, o galbūt ir milijardų. Esame nušokę nuo olos ir krisdami galime šaukti, kiek norime, nes tai nieko nekeičia. Vis vien nuo olos nukritome.

O jei pradėtume Kinijos atsiprašinėti - būtų visiškos „šakės". Dabar Kinija labai džiaugiasi, jai labai reikėjo mažos šalies, kurią galėtų viešai nubausti. Kinijai mes iš esmės „ne prie ko". Manau, ji ilgai net nežinojo, kad Lietuva egzistuoja, kol nepradėjome nesąmoningai elgtis.

Mes neapskaičiavome, kad Kinijoje artėja rinkimai. Dabartiniam Kinijos vadovui Si Dzinpingui (Xi Jinping) reikia save legitimuoti kaip nepakeičiamą lyderį, kuris kovoja už Kinijos vientisumą, didybę, galybę. O mes, Lietuva, esame tik S.Dzinpingo instrumentas tą pademonstruoti. Patys suteikėme jam progą, tiesiog dovaną. Jis tik džiaugiasi, kad gali mindžioti Lietuvą taip, kaip tik nori. Kai vokiečiai ir kitos valstybės, turinčios Kinijoje ekonominių interesų, sėdi ausis suglaudę. Mes tapome tik įrankiu.

Niekam nėra paslaptis, kad taivaniečiai yra labai geri lobistai, jų galimybės daug didesnės nei mūsų lobistų, balsuojančių su dėžutėmis. Neaišku, dėl ko iš tikrųjų, dėl kokių asmeninių paskatų buvo nutarta remti Taivaną, bet mes mokėsime labai brangiai. Propagandistai dabar džiaugiasi, kad Taivanas investuos Lietuvoje 200 mln. eurų, kai nuostoliai Lietuvai bus dešimtys milijardų. Nes mes esame korumpuota, atsilikusi šalis su visu kompleksu problemų, kuriose kapanosimės dar ilgai.

Komentuoja politologas Algis KRUPAVIČIUS:

Pirmiausia, ką vertinti? Kokia atstovybė Lietuvoje įsteigta? Taivano ar Taipėjaus?

O jei rimtai, pirmas aspektas yra tai, kad Lietuvos užsienio politika pametė savo strategiją ir tai yra faktas. 2014 m. visos parlamentinės partijos pasirašė susitarimą dėl 2015-2020 m. Lietuvos užsienio, saugumo ir gynybos politikos gairių. 2016 m. dar buvo pasirašytas susitarimas gynybos srityje, bet dokumento nepasirašė socialdemokratai. O dėl užsienio politikos formavimo dabar neturime konsensuso tarp politinių partijų. Vietoje susitelkimo, bendros strategijos, viskas vyksta kaip Krylovo pasakėčioje apie gulbę ir lydeką. Kiekvienas traukia paklodę į savo pusę.

Nors anksčiau mūsų politikai užsienio politikoje ir neturėjo formalių dokumentų, bet vis vien tam tikri bendri vardikliai egzistavo. Dėl NATO, ES, geros kaimynystės. Dabar bendro konsensuso nėra, jį bandoma pakeisti „vertybine" užsienio politika, bet net „vertybinės" šaukliai nėra aiškiai suformulavę, kas ta „vertybinė". Kokia ji turi būti. To niekas strategiškai, taktiškai negali apibūdinti nei šiandien, nei žiūrint į ateitį. Turime strateginį chaosą užsienio politikoje.

Kita problema - institucijų sąveika. Konstitucija aiškiai pasako, kad užsienio politiką įgyvendina Lietuvos prezidentas kartu su Vyriausybe per URM. Dabar tarp šių subjektų yra konfliktas. Matau mini karus. Ir ne tik dėl Kinijos, Taivano, bet ir dėl Baltarusijos, migrantų krizės ir t.t.

Nenorėčiau galvoti, kad dabartinė situacija yra unikali. Tikrai buvo laikų šiuolaikinėje istorijoje, kai tarp Seimo ir prezidentūros kildavo problemų. Ir informacija būdavo pateikiama tik post factum. Bet susitarimas, kaip reikia veikti, egzistavo. Nebuvo tokių akibrokštų.

Visuomenei neaišku, kas ir kiek meluoja, nes viešai pateikiamos skirtingos versijos. Prezidentas sako, kad negavo visos informacijos apie Taipėjaus ar Taivano atstovybės įsteigimą, o užsienio reikalų ministras teigia visai priešingai, bet čia argumentai ne ministro pusėje. Galime prisiminti „Belaruskalij" istoriją dėl sankcijų. Iš pradžių G.Landsbergis sakė, kad situaciją žinojo, o po to pareiškė, kad atsistatydina. Matyt, patyrė Alzheimerio užmaršumo priepuolį.

Akivaizdu, kad trūksta susitarimo dėl prioritetų. „Vertybinė" politika - tik širma, tik figos lapelis, kurį gali interpretuoti, kaip nori. Užsienio politika ginama iš partinių pozicijų. Tėvynės Sąjungos frakcijos seniūnė užsienio žiniasklaidai pareiškė, kad dėl Taivano atstovybės mūsų prezidentas ankstesnę nuomonę pakeitė. Pasekmės - atrodome nesusigaudanti, užsienio politikoje neapsisprendžianti šalis, kurioje yra kelios nuomonės tuo pačiu klausimu, Manau, kad šalies viduje chaotiška situacija kurį laiką dar tęsis. Viltis - kvailių motina, bet galbūt šioje situacijoje didesnės iniciatyvos galėtų imtis prezidentas, kuris inicijuotų diskusiją dėl parlamentinių partijų naujo susitarimo dėl užsienio politikos, saugumo ir gynybos politikos gairių. Metus laiko gyvename be šio dokumento, kuris galėtų bent atkurti konstitucinių valdžių dialogą.