2 nuotr.Nerimsta aistros dėl paminklinio akmens Ukmergėje Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Krikštaponiui. Vieni jį vadina nacių talkininku ir ragina nukelti paminklą, kiti tvirtina ginsią Tautos didvyrio atminimą. Prezidento Antano Smetonos sesers sūnus J.Krikštaponis ne pirmas šitaip užsipuolamas laisvės kovotojas - pastaruoju metu lyg pagal kažkieno komandą šmeižiami beveik visi garsiausi partizanų vadai. Žinant sovietinio režimo pokariu pradėtą praktiką juodinti partizanus falsifikuojant ir „kuriant“ dokumentus, turėtume būti itin atsargūs. Kad nepasielgtume lyg tie stribai, kurie išvilkdavo nužudytų partizanų kūnus ant grindinio miestelio aikštėje pažeminimui. Tik išsiaiškinę, kas ir kodėl partizaną įtraukė į nusikaltėlių sąrašus ir ar turime nenuginčijamų kaltės įrodymų, galėtume tarti tą paskutinį žodį, nuvainikuojantį ar apginantį Tautos didvyrį.
Ukmergės meras R.Janickas: dviprasmiška situacija
- Ukmergėje paminklas Juozui Krikštaponiui pastatytas prieš 22 metus. Kodėl jį judinti pradėta dabar? - „Respublika“ paklausė Ukmergės rajono savivaldybės mero Rolando Janicko.
- Ši diskusija į viešą erdvę iškeliama nuolat, ypač artėjant svarbioms datoms, sukaktims. Dabar pagerbiame partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, gal tai šį kartą paskatino grįžti prie šio klausimo. Savivaldybė jau prieš 4 ar 5 metus kreipėsi į Vyriausybę dėl paminklo, nes mes vis sulaukdavome klausimų, kodėl nepanaikiname paminklo J.Krikštaponiui, kuris galimai dalyvavo žydų genocide. Prieš keletą metų Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras mums atsakė, kad įrodymų tam nepakanka, reikėtų atlikti papildomų tyrimų. Dabar jau kalbama, kad duomenų užtenka. Susiklostė gana dviprasmiška situacija.
- Neatrodo keista, kad atsakomybė nuspręsti, kas didvyris, o kas ne, primetama savivaldybei?
- Savivalda neformuoja valstybinės politikos ir teisingumo nevykdo. Tai yra valstybinio lygmens klausimas, tikrai ne savivaldos. Kokį sprendimą aš bepriimčiau šioje situacijoje, liksiu kaltas arba prieš vieną, arba prieš kitą pusę. Iš vienos pusės, jis yra pripažintas pasipriešinimo dalyviu, pagerbtas kaip didvyris, kovojęs ir žuvęs už Tėvynės laisvę. Jeigu paminklo nepašalinsiu, tai reikš, kad aukštiname galimai dalyvavusius holokauste, o jei paminklą panaikinsiu, ant manęs pyks, kad žeminu ir negerbiu partizanų.
Manau, turime labai atsakingai įsigilinti į šį klausimą. Turi vykti platesnė diskusija: turi pasisakyti kompetentingi specialistai ir žinovai, daromos išvados. Kai bus atsakyta į visus klausimus, Seimas ar kita institucija turėtų priimti sprendimą ir duoti nurodymą, o mes atitinkamai jį įgyvendintume. Kol nėra atsakyta į visus klausimus, nerimsta diskusijos, kurios daug metų skaudina vieną arba kitą pusę.
Istorikai: duomenų pakanka
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) pateikė istorinę archyvinę pažymą apie J.Krikštaponio veiklą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Pasak centro istorikų, duomenų, kad J.Krikštaponis dalyvavo karo nusikaltimuose, pakanka. Esą turimi duomenys įrodo, kad Lietuvos karininkas J.Krikštaponis, prieš tapdamas partizanu, nacistinės Vokietijos okupacijos metais priklausė Pagalbinės policijos tarnybos batalionui, vadovavo antrajai jo kuopai, o vokiečių okupacinė vadovybė šį batalioną panaudojo žydų, karo belaisvių žudynėms Baltarusijoje. Todėl esą pagrįstai galima teigti, jog partizanas buvo įtrauktas į žydų žudynes. Tačiau teisinį įvertinimą dėl J.Krikštaponio veiklos galėtų duoti tik teismas. Todėl kreiptasi į Generalinę prokuratūrą.
T.B.Burauskaitė: turi būti politinis sprendimas
Emocingi ir jautrūs ginčai dėl partizanų vado J.Krikštaponio verda nuo 2014 metų. Ukmergiškiai Genocido tyrimo centro istorikų išvadomis abejoja, nes prieš keletą metų esą jiems duomenų nepakako, dabar jau pakanka.
- Ar centras turi nepaneigiamų dokumentų, kurie leistų teigti, jog šis Lietuvos karininkas bendradarbiavo su naciais? - „Respublika“ kreipėsi į LGGRTC vadovę Teresę Birutę Burauskaitę.
- Centras, rašydamas istorinę archyvinę pažymą, visada remiasi tik dokumentais ir tas, kas parašyta mūsų pažymoje, tai nėra šiaip samprotavimai. Tai yra istorine archyvine medžiaga, kaip šaltiniu, paremti duomenys.
- Ir jūsų turimi duomenys rodo, kad jis dalyvavo šaudant žydus?
- Jie rodo, kad mes nedarome nei vertinimo, nei kaltinamųjų išvadų. Istorikų surinkti duomenys, paremti archyviniais dokumentais, rodo jo dalyvavimą. Tai negi mes dar turime pakartotinai aiškinti ar kažką nurodinėti. Istorikų darbas pateikti tokius duomenis, o valdžios politinio lygmens reikalas yra į juos atitinkamai reaguoti. Mes tuos duomenis esame pateikę ir prieš tai buvusiam Ukmergės merui, ir dabartiniam merui R.Janickui. Prokuratūra negali kelti bylos ir kreiptis į teismą, kad keltų bylą, nes žmogus yra žuvęs 1945 metais. Mirusiam žmogui byla nėra keliama.
- Tada ką tokiu atveju reikėtų daryti?
- Turi būti politinis sprendimas.
- O politikai sako, kad istorikai profesionalai turi tarti savo žodį.
- Mūsų istorikai ir yra profesionalai, bet jie niekada nesakys, kokį paminklą nugriauti, pastatyti ar nunešti į kitą vietą. Tai ne istorikų prerogatyva. Tai miesto valdžios reikalas. Viešosios miesto erdvės yra valdomos savivaldybės, jiems ir spręsti. Istorikai neturi kištis į miesto viešųjų erdvių administravimą.
- Tiriant partizanų veiklą paprastai vadovaujamasi sovietinio represinio aparato, KGB dokumentais. Ar juos galima vadinti patikimu šaltiniu žinant, jog sovietai itin aktyviai vykdė partizanų juodinimo ir kompromitavimo kampaniją?
- Dėl J.Krikštaponio yra vadovautasi ne tik KGB dokumentais, bet ir Centriniame valstybės archyve esančia nacių laikotarpio medžiaga.
Prokuratūra: baudžiamasis persekiojimas negalimas
Respublikos generalinė prokuratūra patvirtino gavusi LGGRTC prašymą ištirti J.Krikštaponio veiklą, tačiau pradėti tyrimą atsisakė.
Generalinės prokuratūros atsakyme rašoma: „Pradėti ikiteisminį tyrimą siekiant ištirti, ar J.Krikštaponis (Krištaponis) tarnaudamas Pagalbinės policijos tarnybos batalione dalyvavo vykdant karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui, nėra teisinio pagrindo, nes pagal Baudžiamojo proceso kodeksą baudžiamasis procesas negali būti pradėtas mirusiajam. Kito įstatyminio pagrindo atlikti tyrimą dėl J.Krikštaponio (Krištaponio) veiklos Pagalbinės policijos tarnybos batalione tarnybos metu nėra.“
Be to, pasak prokuratūros atstovų, „LGGRTC pateikti tik trijų Pagalbinės policijos tarnybos batalione tarnavusių asmenų parodymai iš archyvinių baudžiamųjų bylų, kurie objektyviai nesant realių galimybių papildomai juos ištirti, nelaikytini abejonių nekeliančiais, legitimiais ir pakankamais įrodymais, patvirtinančiais J.Krikštaponio (Krištaponio) dalyvavimą nusikaltimuose žmoniškumui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad LGGRTC pateikti duomenys yra nepakankamas pagrindas konstatuoti viešojo intereso pažeidimą ir taikyti viešojo intereso gynimo priemones.“
Paminklą gins visomis priemonėmis
Pasak Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininko Jono Buroko, jei būtų nutarta iškelti paminklą, Laisvės kovotojų sąjunga kovotų teisiškais būdais, kad tai nebūtų padaryta, nes nėra kaltę įrodančių dokumentų.
Pasak J.Krikštaponio gynėjų, nagrinėjant istorinius archyvinius šaltinius, kyla abejonės net dėl asmens tapatumo, nes įvairiuose dokumentuose ir šaltiniuose nurodyti skirtingi asmens duomenys: J.Krištaponis, kpt. Krištaponis, Juozas Krikštaponis (Krištaponis), kpt. J.Krikštaponis, kpt.Jonas Krištaponis, ltn. Juozas Krištapavičius ir pan. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad KGB iniciatyva okupacinis režimas įvairiais būdais kompromitavo Lietuvos partizanus, ypač jų vadus: publikavo tardymų metu išgautus (neretai sufabrikuotus) ir atitinkamai parinktus parodymus kaip dokumentuotus įrodymus. Įmanomas dalykas, kad tie keli randami parodymai prieš J.Krikštaponį yra žmonių atmintyje likusio iškilaus apygardos vado kompromitavimo proceso dalis.
„Dabar vykstantis puolimas prieš generolą Vėtrą-Joną Noreiką, taip pat prieš Juozą Krikštaponį pasikartoja tokiomis bangomis. 2015 m. buvo labai didelis puolimas prieš J.Krikštaponį, kai buvo minimas jo žūties 70-metis, dabar pasikartoja vėl, be jokių papildomų argumentų, - sakė J.Burokas. - Partizanų kompromitavimo komanda ir tada, ir dabar dirba labai organizuotai, o mūsų valstybė elgiasi susitaikėliškai ir negina Tėvynės patriotų.“
Išgirdo pirmą kartą
Seimo Valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas Arūnas Gumuliauskas paklaustas, ar komisijoje buvo svarstytas klausimas dėl partizanų vado J.Krikštaponio vertinimo, atsakė: „Šitą problemą jūs man pirma iškėlėte.“
Pasak A.Gumuliausko, tokius klausimus turi spręsti ne politikai, o profesionalai istorikai. „Nežinau, kuo remiantis nukeliami tie paminklai, bet manau, kad politikai kokiame nors Tarybos posėdyje neturėtų to spręsti, - sakė A.Gumuliauskas. - Jeigu problemą sprendžia tikri profesionalai istorikai, tai nemanau, kad jų išvadas būtų galima užginčyti. Man labai patiko popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai Daukanto aikštėje, kad visos tautos Lietuvoje gražiai sugyveno iki tol, kol čia neatėjo totalitariniai režimai. Šiuo atveju reikia žiūrėti į tuos totalitarinius režimus. Anot popiežiaus, nei lietuvių Tautoje, nei kitoje tautoje nėra užprogramuotas kažkoks tai kodas žudyti kitataučius. Todėl kiekvieną atvejį mums reikia nagrinėti atskirai. Ypač kai išėjęs anapilin žmogus negali pats apsiginti.“
***
Faktai
Juozas Krikštaponis gimė 1912 03 01 Ukmergės apskrityje, Taujėnų valsčiuje, Užulėnio kaime.
1944 m. gruodžio mėn. įkūrus partizanų Vyčio apygardą, paskirtas jos pirmuoju vadu.
1945 m. sausio 12 d. mūšyje su okupacine NKVD kariuomene Lėno miške, tarp Taujėnų ir Užulėnio gyvenviečių, žuvo kartu su 18 partizanų. Partizanų žūties vietą ženklina obeliskas.
Jo palaikų slapto užkasimo vieta iki šiol nežinoma.
