K.Bradūno lietuvybės pamokos

- Gal jau žinote, kaip poeto jubiliejus bus minimas? Gal 2017-ieji bus paskelbti Kazio Bradūno metais?

- Yra sakoma, kad, jeigu poetas deramai nepagerbiamas per savąjį šimtmetį, jis pasmerkiamas jau amžinai užmarščiai. Todėl jau veik metus kaip įmanydama stengiuosi, kad mano tėvelis poetas Kazys Bradūnas per savąjį jubiliejų neliktų užmirštas. Maironio lietuvių literatūros muziejus Kaune ketina surengti K.Bradūnui skirtą parodą, taip pat išleisti solidžią monografiją, apimančią ir poeto gyvenimą, ir jo kūrybą, kurioje gausu nuotraukų, laiškų faksimilių... Deja, knyga leidžiama nedideliu tiražu ir yra skirta bibliotekoms, mokslinėms įstaigoms, tad žmonės knygynuose jos nusipirkti negalės. Tačiau guodžia mintis, kad ta knyga per bibliotekas, Maironio muziejų vis dėlto bus pasiekiama, nes, manau, joje besidomintieji ras nemažai vertingos medžiagos, pirmiausia - gausybę laiškų. Kai tėveliai, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pargrįžo į ją iš JAV, tėtė parsisiuntė čia visus laiškus nuo pat Vokietijos pabėgėlių stovyklos laikų iki susirašinėjimų su bičiuliais senatvėje. Tie laiškai visi dabar yra Maironio muziejuje Išeivių literatūros skyriuje, tad visi panorėję galės pasiskaityti ir jo susirašinėjimus su Alfonsu Nyka-Niliūnu, ir su daugybe kitų žymių kultūros veikėjų... Viliuosi, visa ta medžiaga vaisingai pasinaudos literatūros mokslininkai, studentai, rašydami savo tiriamuosius darbus, o gal susidomėjęs koks institutas ar leidykla išleis šiuos laiškus ir atskira knyga.

Lietuvos paštas ketina taip pat ir K.Bradūnui skirtą pašto ženklą būtent 2017 metų vasario 11-ąją išleisti, bet štai vargšas Domantas Vildžiūnas, kuris buvo laimėjęs konkursą sukurti šį pašto ženklą, mirė, taigi dabar net ir nebežinau, kaip čia bus...

Na, o poeto gimtojo Vilkaviškio rajono mokyklų moksleiviams pasiūliau dalyvauti kūrybiniame konkurse, kviesdama juos pagal K.Bradūno eilėraščius piešti, kurti dainas, teatralizuotus pasirodymus, net ir kompiuterinius žaidimus, įprasminant tai, kas jiems patiems yra brangu ir sava.

O ar bus skelbiami Kazio Bradūno metai - nežinau. Su Rašytojų sąjunga kalbėjau, man regis, jie šiuo klausimu jau kreipėsi į Kultūros ministeriją. Taip pat ketiname kreiptis ir į naująją šalies Vyriausybę, kuri, viliuosi, nacionalinei kultūrai nėra abejinga.

Kaip žinome, 2017-ieji bus skelbiami Algirdo Juliaus Greimo ir Ievos Simonaitytės metais, bet juk vieni kitiems nekliudo - manau, į šią garbingą kompaniją tikrai tilptų ir K.Bradūnas.

- Žvelgiant, kaip egzode tvarkėsi jūsų tėvelis ir jo karta, suima pavydas - atrodo, kad jie anapus vandenyno su savimi turėjo daugiau Lietuvos, nei šiandien mes turime čia, niekur neemigravę. Todėl globalėjančios Lietuvos kontekste itin smalsu paklausti, kaip jūsų tėvelis ir jo karta, net netekę tėvynės, sugebėjo išsaugoti ryšį su savo nacionalinėmis šaknimis.

- Tėveliai, kad ir kur būtų, niekada nė akimirkai nepaliovė sekę Lietuvos kultūrinio gyvenimo ir sielojęsi dėl lietuvių tautos likimo. Bėgdami nuo jau čia pat - Vilkaviškyje - siaučiančio karo, jie nespėjo pasiimti veik jokių daiktų, pasiėmė tik tai, kas jiems atrodė svarbiausia: mama - savo tautinius drabužius, o tėtė - keletą kny gų, tarp kurių - Maironio „Pavasario balsai“.

Na, o kai išvažiavę lietuviai atsidūrė pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, penkeri metai bendrų vargų, bendro gyvenimo ir bendrų svajonių juos visus nepaprastai suartino, subūrė į tvirtą bendruomenę. Susibūrę, mąstydami apie savo ir savo vaikų ateitį toli nuo Tėvynės, nusprendė viską, ką brangino ir mylėjo Lietuvoje, išsaugoti - svetimoje žemėje bendromis jėgomis atkurti Lietuvos dvasią ir tęsti jos kultūrą. Šviesiausi protai susėdę nusprendė, jog svarbiausia išsaugoti gimtąją kalbą, stengtis kurti lietuviškas šeimas, steigti lietuviškas mokyklas, kurti ir skleisti lietuvių kultūrą. Taip atsirado šeštadieninės mokyklos su bendra švietimo programa, po truputį buvo atkurtos šokių grupės ir teatrai, berods net tokios draugijos kaip lietuvių gaisrininkų draugija... Vėliau, išsisklaidę, kas Kanadoje, kas Australijoje, kas JAV - visi buvome auginti ta pačia dvasia, mokyti iš tų pačių vadovėlių, dainavome tas pačias lietuviškas dainas, išpažinome tas pačias vertybes... Visa tai - būtent iš to dar Vokietijoje susibūrusio lietuvių šviesuomenės branduolio, iš tų svarstymų, kaip mums, lietuviams, reikės gyventi, norint išsaugoti savąją tapatybę.

- Akivaizdu, kad anuomet emigravo nemaža dalis Lietuvos šviesuomenės, jau turinčios susiformavusią tautinę sąmonę ir potencialą visą valstybės modelį atkurti. Bet kas juos tokius išaugino?

- Nepriklausomos Lietuvos laikų švietimo sistema ir jaunimo organizacijos, kurios buvo itin gyvybingos ir veiksnios. Labai gaila, kad šiandien ikikarinę Lietuvą yra priimta apibūdinti tik per Antano Smetonos portretą ir vertinti ją atsižvelgiant į tai, ar simpatizuoji jo asmenybei bei politikai, ar ne. Tikrai būtų pravartu nūdienos lietuviams įdėmiau ne politiniu aspektu pastudijuoti anų laikų Lietuvą, viso labo per dvi dešimtis metų nepriklausomybės pasiekusią stulbinamai daug. Apie tai, kaip per tokį trumpą laiką buvo sukurta tokia sąmoninga ir atsakinga visuomenė, šiandien mums pamokėlių, manau, net labai prireiktų.

- Pasaulis keičiasi, globalėja, todėl šiandien skaitydami K.Bradūno eilėraščius jau ir patys jaučiamės tokie pat žemininkai kaip jis - savosios žemės netekę tremtiniai, nors ir niekur neišvaryti. Ar ne metas būtų šiandien ir vėl lietuviams, kaip kitados jūsų tėtės kartai Vokietijos pabėgėlių stovykloje, susėsti draugėn ir, pasinaudojus dipukų jau išmėginta programa, iš naujo atkurti Lietuvą Lietuvoje?

- Labai taikliai pasakėte - šiandien mes taip pat esame tremtiniai, tik - dvasiniai, emigravę ne iš Lietuvos, bet iš savo pasaulėjautos ir kultūros bei pamiršę apie savo atsakomybę Tėvynei. Išties net gėda, bet taip esame nubukinę savo protelius, kad vietoj nacionalinės kultūros mieliau ryjame tą vartotojišką „kultūrą“, kuri, užuot turtinusi, žmogų apvagia, dvasiškai jį luošina. Primityviausias, bet kokio turinio stokojantis popsas su savo „vertybėmis“ karaliauja televizijose, viešojoje kultūroje, visuomenės sąmonėje... Negi televizijų, kultūrinių institucijų, galų gale valstybės vadovai nepagalvoja, kad visa tai juk auklėja mūsų vaikus - ateities Lietuvą? Negi tikrai nebijome užauginti juos tik pilka, beasmene, lengvai manipuliuojama mase? Visa ta vartotojiškumo, šlamšto ir popso epidemija man augant kaip tik siautė JAV. Mus nuo jos apsaugojo ne kas kitas, o būtent lietuvybė.

Manau, tikrai ne pro šalį būtų pasimokyti, pasisemti stiprybės iš mano tėvelio kartos, ir tėvelio jubiliejus - puiki proga ją, jos darbus ir idealus prisiminti. Atsiverskime ir dar sykį nuoširdžiai perskaitykime poetinį K.Bradūno palikimą - jo eilėraščiuose rasime ir aiškų atsakymą į šiandien taip dažnai užduodamą klausimą, ką reiškia žodis „tėvynė“, rasime ir visą tautinį dvasinį paveldą, ir visą lietuvybės programą.

Jeigu jo poezija išties dalyvautų mūsų dvasiniuose gyvenimuose, jeigu ji dažniau būtų skaitoma, dažniau skambėtų mokyklose, kultūriniuose renginiuose, tuomet dažniau susimąstytume, kas išties kiekvieno mūsų gyvenime yra svarbu, vertinga, šventa. Nagi, vardinkim kartu: tėvų žemė, kalba drauge su visais liaudies išminties ir tautosakos dalykais, papročiai drauge su tautos istorija, nacionaline pasaulėjauta ir morale... Visi šie dalykai, perduodami iš kartos į kartą, šimtus kartų yra perėję „marketingo testą“ ir, jeigu jau atėjo iki mūsų dienų, vadinasi, buvo verti išlikti. Negi tikrai tapsime ta generacija, kuri visa, kas šimtmečiais mums buvo kruopščiai kaupta kaip dvasinis palikimas, iškeis į visiškai nieko mums perduoti neketinančią „oh baby, baby, baby“?..

Beje, šis skaudus klausimas skirtas visai ne jaunimėliui, vartojančiam tokią „kultūrą“, o valdininkams, kultūrininkams, pedagogams - visiems mums, suaugusiesiems, kuriantiems erdvę, kurioje auga mūsų vaikai.

Esu antropologė, tad savomis akimis esu mačiusi, kaip miršta tautos ir jų kalbos indėnų rezervatuose, Havajuose... Pakanka, kad viena karta apleistų savo gimtąją kalbą, nusprendusi, kad ji prasčiokiška, nepraktiška, ir tęstinumas nutrūks negrįžtamai. Juk nacionalinė tapatybė nėra paveldima genetiškai. Todėl vis dažniau šiandien Lietuvoje girdimi pasakymai: „O kokia nauda man iš tos lietuvių kalbos? Su kuo jau aš šiais laikais šiuolaikiniame pasaulyje ja šnekėsiuos?“ - man skamba kaip grėsmingi pavojaus signalai.

- Nuo šių klausimų kaip tik ir prasideda kalbos mirtis?

- Tėvelis mums su broliu Jurgiu vaikystėje šiuos dalykus išdėstė taip - ant lentos kreida nupiešė ilgą eilę žmogeliukų ir pasakė: „Šie žmonės kalba kinų kalba.“ Nupiešė kitą, vos trumpesnę, žmogeliukų eilę ir įvardijo juos kaip kalbančius angliškai. Toliau lenta pildėsi itališkai, ispaniškai, prancūziškai, vokiškai kalbančiais žmogeliukais ir tik pačiame lentos kraštelyje nupiešė penkis lietuviškai kalbančius mūsų šeimos narius. Tada nuo kiekvienos žmogeliukų eilės pradėjo trinti po du žmogeliukus kalbėdamas: „Štai nutrinu po du kalbančius kitomis kalbomis - ir žmogeliukų eilutės beveik nesutrumpėja, o dabar pasižiūrėkit, kas liktų, jeigu iš lietuviškai kalbančių ištrinčiau judu su Jurgiu...“

Mus, septynmečius, ši pamokėlė taip pribloškė, sukėlė tokią atsakomybę ir taip įsvarbino mums lietuvybės misiją, kad nuo tos dienos nei aš, nei brolis namuose daugiau neištarėme nė vieno angliško žodžio.

O štai eini šiandien per Vilnių ir graudu darosi pamačius vien angliškai rašytas iškabas. Amerikiečiai, čia atvažiavę, iš mūsų net juokiasi klausdami, ar tikrai svajojame būti kolonizuoti? Juk niekas nei Italijoje, nei Ispanijoje, nei Prancūzijoje šitaip nesielgia - jiems to neleistų tautinis orumas.

Liūdna, bet akivaizdu - nuo šlėktos ligos ligi šiolei taip ir nepasveikome. O dar liūdniau, kad nesupratome, jog šiandien itin svarbu, galbūt net svarbiausia mūsų tautai atsispirti tikslingai iš svetur siunčiamai propagandai, skelbiančiai, jog tautiškumas ir patriotizmas - blogis.

- Ką jau ten šlėktos - juk dar K.Donelaitis apie tą mūsų tautos ligą rašė. Matyt, tai amžinas mažos tautos nevisavertiškumo kompleksas - vis mėginti tapatintis su didesniais, stipresniais, turtingesniais?..

- Toks kompleksas neturi jokio loginio pagrindo, juk mažoje valstybėje ir ūkiškai, ir politiškai susitvarkyti lengviau. Be to, turime tai, ko didžiosios, turtingosios šalys neturi ir tik seilę varvina, - čia į valias laisvos žemės, žalios gamtos, švaraus vandens, tyro oro. O tuo, kad maži, pats metas išmokti didžiuotis. Savo unikalumu, autentiškumu, archajiškumu. Tuo, jog kalbame seniausia Europos kalba. Jeigu tai, kuo išties esame turtingi ir išskirtiniai, mums sukelia nevisavertiškumo kompleksą, o pasaulį tikimės sudominti tik kuo tiksliau jį mėgdžiodami, - su mūsų savivoka, taigi ir su bendrojo lavinimo mokyklų švietimo programa - tikrai kažkas negerai.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika" priedą „Žalgiris"