Kiekvienam laikui - savi „antpirštininkai“ ir savos „avys“

Jis buvo išstatęs prezidentui Gitanui Nausėdai skirtus, bet taip ir neatsiimtus ukrainietiškus marškinius, - vyšivanką. Kaip galima matyti A.Tapino paskyroje, siūlymų būta įvairių, tarp jų didesnes sumas siūlė anonimai. Ji buvo parduota už 4000 eurų; jie, pasak, A.Tapino, bus skirti Ukrainos kariams. Nors aukcionai nėra naujiena, ypač internete, tačiau daugelis nežino, kaip, kokiais metodais juose siekiama geidžiamo rezultato. Jūsų dėmesiui siūlome pedagogo, visuomenės veikėjo Lino KARPAVIČIAUS samprotavimus apie aukcionus.

„Aukciono organizavimas yra gana sudėtingas reikalas. Jei nesate jo organizavę, geriau tuo neužsiimkite - turėsite reputacinių arba finansinių bėdų. Kadangi pats esu dalyvavęs šimtuose internetinių aukcionų (ir ne tik dalyvavęs, bet ir šimtus jų rengęs), galiu trumpai apie juos (būtent numizmatikos ir antikvarinių vertybių) papasakoti.

Aukcionas yra populiari sandorio priemonė, nes sukelia nepamatuotų lūkesčių abiem pusėms - tiek pirkėjui, tiek pardavėjui. Pardavėjas per aukcioną visada tikisi parduoti brangiau, o pirkėjas - nusipirkti pigiau. Todėl aukcionus visada lydi intriga ir azartas.

Suprantama, kalbu tik apie tuos aukcionus, kurie prasideda nuo simbolinės kainos, pavyzdžiui, 1 euro. Jie sulaukia daugiausia pirkėjų dėmesio.

Pardavėjui aukcionai turi vieną didelį minusą: kartais jie gali pateikti nemalonų siurprizą, ir prekės bus parduotos už gerokai mažesnę kainą, nei jis tikėjosi. Kodėl taip įvyksta? Būna, kad aukciono nepastebi potencialiai pajėgus pirkėjas, prekei parduoti netinkamas laikas (sezoniškumas), neišmokėti atlyginimai, visi pirkėjai užšventė (penktadienis), ne ta mėnulio fazė ir panašiai. Bet bus ir tokių aukcionų, kurie viršys lūkesčius.

Keliems pirkėjams ne juokais užsigeidus norimo daikto ir atsiradus azartui, prekė bus parduota labai gera kaina. Todėl jei per metus jūs surengiate kokį šimtą aukcionų, į tokius dalykus žiūrite ramiai: jei vieną kartą nepasisekė, o kitą kartą labai pasisekė, per šimtą aukcionų viskas stojasi į savo vietas - suveikia pusiausvyros dėsnis.

„Į minusą" pasibaigęs aukcionas kitam aukcionui pasitarnauja kaip katalizatorius ir reklama. „O, - pagalvoja pirkėjai, - čia vyksta sąžiningi aukcionai." Po pardavėjui nuostolingų aukcionų pirkėjų susidomėjimas aukcionais konkrečioje paskyroje smarkiai išauga. Todėl aš nesėkmingus aukcionus nurašau kaip auką reklamos dievams - būtinas išlaidas reklamai. C'est lavie. Win win (Toks gyvenimas. Laimėti).

Dabar noriu pakalbėti apie tam tikros rūšies aukcionus organizuojančius žmones, kurie kaip Pilypai iš kanapių ar kokios vienadienės žvaigždės įšoka, sužiba ir greitai užgęsta. Jie pasirodo su trenksmu, su tikrai gera preke ar visu prekių lotu ir bando visus nustelbti ir atkreipti į save dėmesį.

Aukciono aprašyme jie negaili pagyrų savo prekei (dažniausia perlenkia lazdą ir giria to nevertą daiktą), taip sukeldami pirminį nepasitikėjimą. Į nedrąsius papildomus pirkėjų klausimus jie išdidžiai atsikerta, kad viskas pateikta aprašyme ir nuotraukose. Ir kai jau su visais geriausiais pirkėjais būna susipykę ir išsikolioję, aukcionui einant į pabaigą staiga pamato, kad prekė galimai bus parduota už nepadoriai mažą kainą.

Tokiu atveju šis „vienadienis plaštakis" bando žaisti va bank: iš kažkur atsiranda niekam nematyti ir negirdėti dalyviai, kurie ima kelti kainą taip užbėgdami nemaloniam įvykiui už akių, ir aukcioną „laimi" kažkoks a la Mikė Pūkuotukas.

Bet būna ir kitaip. Būna, kad tas Mikė Pūkuotukas nelabai gerai talkina savo draugui - pramiega aukciono pabaigą, ir tada kuriam nors dalyviui pavyksta prekę nusipirkti pigiau. Tada laimingas pirkėjas, bandydamas susisiekti su pardavėju gauna atsakymą, kad kažkoks paslaptingas anoniminis pirkėjas, „apeidamas" aukciono platformą, sugebėjo tiesiogiai susisiekti su pardavėju, „permušti" pirkėjo statymą, ir prekė jam, teisėtam laimėtojui, nebus parduota.

Būna ir trečiaip: nesąžiningam pardavėjui ir tam jo draugui Mikei Pūkuotukui į savo kombinaciją pavyksta įtraukti nieko neįtariantį naivų aukciono dalyvį. Svarbu per daug neužkelti kainos, kad naivus „auksinis karosas" nepabėgtų anksčiau laiko. Kainai pasiekus tam tikrą lygį savo pareigą dirbtinai ją užkelti atlikęs Mikė Pūkuotukas pasitraukia, ir pirkėjas „išmaudomas".

Panašias kombinacijas dešimtajame XX amžiaus dešimtmetyje naudojo „antpirštininkai", siautę Rytų Europos turguose. Jie suvaidindavo žaidimą, į kurį įviliodavo naivų žmogelį, atvykusį į turgų kažko nusipirkti arba sėkmingai kažką pardavusį. Visi žaidimo dalyviai būdavo savi, išskyrus tą vienintelį žmogelį - „avį". Kad yra apgauta, prasilošusi „avis" suprasdavo tik kišenėje pasibaigus pinigams.

Mūsų kartai tai buvo savotiškas skiepas: greitai supratome, koks tai žaidimas, ir tokias vietas apeidavome ratu. Jas išduodavo minia žioplių, susispietusių aplink „antpirštininką". Norinčių laimėti netrūkdavo. Vaikščiodamas po turgų ir staiga išgirdęs iš minios pusės kylantį šurmulį suprasdavai, kad eilinė „avis" pagaliau suvokė, kad buvo „nukirpta".

Kiekvienam gyvenamajam laikotarpiui savi „antpirštininkai" ir savos „avys".