Lietuva išdavė lietuvius Kaliningrade

Apie tai, kas vyksta Kaliningrade, „Vakaro žinioms" sutiko papasakoti Kaliningrado lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis, Karaliaučiuje išgyvenęs septyniolika metų. Čia jis atvyko mokytis iš Vilkaviškio rajono. Su Kaliningradu Sigitą siejo ir tėčio giminystės linija.

Tačiau prieš kelerius metus Sigitas grįžo į Lietuvą, nes, kaip pats sako, būti lietuviu tapo ypač pavojinga. Šiandien jis dirba, padėdamas ir kitiems tautiečiams pasiekti saugias teritorijas ir neslepia supratęs, kad Lietuva likimo valiai paliko savo žmones.

- Kodėl palikote gyvenimą Kaliningrade? - „Vakaro žinios" paklausė šiuo metu Kaune gyvenančio Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininko Sigito Šamborskio.

- Pasitraukiau iš to krašto ir šiandien bandau padėti pasitraukti kitiems. Lietuvoje jau esu keleri metai. Tiesiog kito kelio nemačiau. Prasidėjo dažni areštavimai be rimtų argumentų. Kertant sieną, gali būti sulaikytas dviem paroms iki aplinkybių išsiaiškinimo. Niekas per daug kažko nesiaiškindavo, tiesiog laikydavo per naktį ir grasindavo, kad susiprasčiau.

O su politiniais kaliniais ten elgiamasi labai įdomiai. Jeigu vagys ar banditai gaudavo apklotą ir gultą, tai politinis kalinys gauna taburetę ir lemputę. Kambarėlio sienos apklijuotos antilietuviškais, NATO, JAV kritikuojančiais, laikraščiais. Per naktį perskaitai visus. Žinokite, labai drausminanti priemonė (juokiasi).

Mane arba sulaikydavo, arba tiesiog sekdavo. Kai vykdavau aplankyti lietuvių bendruomenės skyrius, paskui mane atvykdavo specialiosios saugumo tarnybos. Paimdavo kompiuterius, dokumentus, baugindavo žmones, klausdami, kodėl pas juos atvažiavau, gal pinigų atvežiau. Po tokių patirčių žmonės būdavo išsigandę, prašydavo pagalbos.

Galvojau, kaip elgtis, tad galiausiai priėmiau sprendimą grįžti į Lietuvą brendant per upelį. Nebuvo kitos išeities, nes dokumentai iš manęs buvo paimti.

- Lietuvių bendruomenė Karaliaučiuje dažnai susiduria su trukdymu vykdyti veiklą, neigiamu išankstiniu nusistatymu?

- 1988 m. Kaliningrade gyveno apie 30 tūkst. lietuvių, daugelis buvo politiniai kaliniai ir tremtiniai, jiems nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Tai - mokytojai, inžinieriai, lakūnai. Jie buvo šviesūs žmonės, patriotai.

1989 m. įkūrėme Vydūno draugiją ir buvome Vydūno įamžinimo iniciatoriai - tais metais Sovietske Vydūno bareljefas buvo iškilmingai atidengtas, dalyvaujant 2000 žmonių. Šią savaitę kažkas, prieštaraujantis viskam, kas lietuviška, tiksliau, fašistuojantis miesto meras, bareljefą nukabino. Jis visada pasižymėjo antilietuviškomis nuotaikomis, net lietuvių mokytojus Rugsėjo 1-osios proga sveikindavo, sakydamas „aš jus į karstą paguldysiu, fašistai." Jų paguldyti nepavyko, bet štai Vydūną „denacifikavo". Vydūną, kuris buvo kalintas nacių kalėjime ir buvo išlaisvintas tik pasaulio rašytojų klubo dėka.

Šiandien Kaliningrade jau gyvena penkta lietuvių karta. Srityje yra apie 40 tūkst. lietuvių kilmės žmonių, bet kuo toliau, tuo sunkiau čia puoselėti lietuvybę.

Štai prieš savaitę geriausias srityje vaikų ir jaunimo lietuvių kolektyvas „Malūnėlis" laimėjo kelialapį į visos Rusijos tautų folkloriadą. Vaikai ruošėsi, bet paskutinę dieną Švietimo ministerija uždraudė jiems važiuoti. Apie tokį sprendimą buvo įspėti net pasieniečiai.

Sunku aktyviai veikti tokiomis sąlygomis... Vis dėlto 17-oje vietų dar veikia lietuvių kalbos būreliai, taip pat vaikų folkloro ansambliai. Kai kurie jų - labai aukšto lygio, tarptautiniuose konkursuose užima prizines vietas. Vaikams nėra lengva išeiti su lietuvių tautiniu kostiumu ir pražygiuosi kur nors Kaliningrado teritorijoje.

- Ne kiekvienas drąsus būtų, žinant, ko gali sulaukti...

- Tikrai tam reikia drąsos, juk - ne rusai. Taip mums sako. Jaunam žmogui būti išskirtam iš bendro būrio yra sudėtinga ir tam reikia pasiryžimo.

Bet baisiausia, kad šiandien jiems neliko galimybės pasitraukti iš Kaliningrado. Tiems, kurie turi Rusijos pilietybę, Lietuva neišduoda vizų. Net lietuvių kilmės žmonėms. Todėl jauniems žmonėms, bėgantiems nuo karo grėsmės, pasitraukti labai baisu. Kaliningrade nemažai šauktinių išvežta į karą Ukrainoje, ten jų yra nemažai žuvusių. Tarp jų - ir mano krikšto sūnus... Matant tai, apima neviltis.

Kad lietuviams nesudaroma galimybė atvykti į Lietuvą, aš informavau ne tik Užsienio reikalų ministeriją, bet ir prezidentą, ir Seimo narius. Keli tūkstančiai žmonių turi dokumentus, patvirtinančius jų lietuvių kilmę, bet į Lietuvą jie nepriimami. Anksčiau pagal tai jie galėdavo gauti daugkartines vizas atvykti į Lietuvą. Dabar sakoma, kad ši tema yra labai nepatogi.

Aš suprantu, bet jeigu taip nepatogu, gal tyliai kažkaip galima padaryti sprendimus. Juk neturėtų taip būti... Tai yra tautiečių išdavystė. Tautiečių, kurie tiek metų kovoja už lietuvybę pavojingomis sąlygomis.

- Svetimi Kaliningrade, bet ir Lietuvoje nepageidaujami?

- Deja, situacija tokia. Šie žmonės visiškai svetimi abiem pusėms. Džiaugiuosi, jeigu vienam ar kitam pavyksta padėti pabėgti, atvykti čia dirbti, surasti savo giminaičius. Tai - sudėtingi procesai.

O su Rusijos pasu įsitvirtinti Lietuvoje labai sunku. Buvo atvejų, kai surandame Lietuvoje gyvenančius giminaičius, kurie niekada vienas kito nėra matę. Kartais tenka nuraminti ir įkalbinti giminaičius, kad neužtrenktų durų savam žmogui, kad priimtų, pamaitintų, apnakvindintų, padėtų susirasti darbą ir palydėtų į gyvenimą.

- Lietuvoje jau buvo atvejų, kai parduotuvė paskelbė, jog Rusijos piliečių neaptarnaus, girdėjome, kad rusakalbiai vaikai užgauliojami mokyklose...

- Su tokiu požiūriu yra tekę susidurti ir man. Pavyzdžiui, rengiant kokį projektą, noriu pakviesti Kaliningrado vaikų kolektyvus. Net ir laimėjus konkursą, staiga savivaldybė atmeta pasiūlymą ir nefinansuoja, sakydama, kad „ruskių mes nešersim". Bet nenuleidžiu rankų, surandu, kas tuos „ruskius pašers", ir nesustoju.

Lietuvoje sunkiausia bus tiems, kurie nemoka lietuvių kalbos. Manau, kad dalį atsakomybės dėl to turėtų prisiimti ir valdžios atstovai, kurie tokią retoriką skleidžia. Manau, perlenkta lazda dėl tokio nusistatymo prieš juos. Jie nekalti dėl to, kas nutiko. Suprantu, kad kolektyvinė atsakomybė tenka visiems, bet konkrečiai tie žmonės, kurie traukiasi į Lietuvą, tikrai nekalti dėl karo, jie myli Lietuvą ir nori su ja sieti savo gyvenimą. Nesuprantu, kodėl jiems reikia keršyti.

- Lietuvoje pasigirsta, kad Karaliaučiuje gyventojams trūksta maisto prekių, kad paskelbta karo padėtis ir komendanto valanda. Ar tai tiesa?

- Kas tikrai buvo, tai pareigūnų žiauriai sumušti žmonės, kurie išėjo piketuoti prieš karą. Nuo jų kraujo buvo raudonos miesto grindys. Bet nėra jokios karo padėties ar komendanto valandos.

Įvežti kai kurias prekes sunku, tai supranta ir vietiniai. Trūksta elektronikos prekių, kopijavimo popieriaus, kitų prekių, kurioms taikomos sankcijos. Tad daugiausiai tai pajunta, manau, statybos sektorius. Maisto prekių užtenka, jomis aprūpina vietos ūkininkai, nemažai įvežama iš Baltarusijos. Maisto prekių tranzitas tikrai neblokuojamas. Nors nežinome, kokias prekes ateityje apims ES sankcijos. Maisto produktų kainos gana aukštos ir dabar, o atlyginimai nėra europiniai.

- Lietuvoje girdime gąsdinimus, kad, sustabdžius sankcionuotų prekių tranzitą, Rusija gali pulti Lietuvą. Ar reikėtų to baimintis?

- Manau, šiandien su Rusija juokauti neverta. Kaliningrade pastarosiomis savaitėmis prieš lietuvius dėl tranzito aktualijų vykdomi išpuoliai, skelbiama, kad čia Lietuva dėl visko kalta. Juntama baisi neapykanta, tikrai nepavydžiu Kaliningrade esantiems lietuviams šiuo metu. Jiems reikia išklausyti kaltinimus, esą jie nori uždusinti, išmarinti Kaliningrado gyventojus.

Pritariu sakantiems, kad Lietuvai šiandien nereikėtų sudaryti sąlygų Rusijai imtis karinių veiksmų, siekiant atkirsti Suvalkų koridorių. Reikia būti labai atsargiems. Niekas nenori, kad išsipildytų toks scenarijus, kuris įveltų mus į Trečiąjį pasaulinį karą. To pasekmė Lietuvėlė ar jos pasienio zona būtų išdeginta, Kaliningradas, manau, žūtų irgi.

- Kokią žinutę norėtumėte nusiųsti Lietuvos žmonėms ir lietuviams Kaliningrade?

- Lietuvos žmonių norėčiau paprašyti nebijoti rusiškai kalbančių tautiečių iš Karaliaučiaus srities. Kad priimtų juos, ypač jaunus vyrukus, kurie nenori būti išsiųsti kariauti į Ukrainą. Karaliaučiaus lietuvaičiams palinkėčiau ištvermės ir sugebėjimo veikti pogrindžio sąlygomis.

O visiems kartu - taikos.

Informacija

„Vakaro žinios" primena, kad vasario 24 d., pirmąją Rusijos karo prieš Ukrainą dieną, Lietuvos užsienio reikalų ministerija pranešė, kad stabdo vizų išdavimą Rusijos piliečiams. Tai buvo pranešta vienu sakiniu: „Solidarizuojantis su Ukraina ir jos žmonėmis, patiriančiais Rusijos karinę agresiją, Lietuvos užsienio reikalų ministerija stabdo vizų išdavimą Rusijos piliečiams."

„Vakaro žinios" du kartus kreipėsi į ministeriją su klausimais, kiek laiko toks draudimas galios ir ką tai reiškia mokslo, darbo santykių ar giminių Lietuvoje turintiems žmonėms. Tačiau atsakymo taip ir nesulaukėme. Iki šiol nesulaukia ir Kaliningrado lietuviai.