2 nuotr.„Respublikos“ Metų žmonės yra visi referendumo parašų dėl žemės nepardavimo užsieniečiams rinkėjai bei referendumo iniciatoriai. Tai iš tikrųjų Metų žmonės, stengęsi ne dėl savęs, bet dėl visos Tautos, kuri, apkvailinta politikų, kartais nejunta, kad žemę pavertus eiline preke faktiškai parduodama Tėvynė.
Referendumo iniciatoriai bei parašų rinkėjai - eiliniai, skirtingo amžiaus, skirtingos sveikatos bei skirtingų socialinių sluoksnių žmonės, atliko savotišką pilietinį žygdarbį. Tarsi Sąjūdžio laikais. Nepaisant valdžios dvaro politologų, dvaro ekonomistų nepritarimo ir atviro ignoravimo, sugebėjo sujudinti, savo patriotizmu sukrėsti apsnūdusią Tautą. Sutapatinusią Lietuvą su vienadiene jos valdžia.
Referendumo iniciatoriai vėl skelte įskėlė į pragmatiškas, vienadienes smegenis, kad Lietuva, pardavusi savo žemę, taps savanoriškai pardavusi, atsisakiusi savo Tėvynės. Nes Tautos namai yra ne tik kalba, bet ir žemė. Niekam nešauna mintis pardavinėti užsieniečiams mūsų daiktavardžių ar veiksmažodžių. Pardavinėti priešdėlių, žodžių šaknų ar priesagų. Tad ir žemės, kaip ir lietuvių kalbos, negalima išskaidyti į paklausius ar mažiau paklausius arus, hektarus. Tautos žemės negalima vertinti derlingumo balais, smėliu ar priemoliu. Tas plotelis prie Baltijos jūros yra mūsų Tautos savastis. Šimtmečiais formavęs mūsų lietuvišką mentalitetą. Meteorologinės sąlygos, kraštovaizdis (neaukštos kalvos, svajingos lygumos, ežerai, upės), būdingas tik šiam pasaulio lopiniui, formavo mūsų papročius, fizinį atsparumą. Kantrumą bei užsispyrimą. Netgi šiaurietišką išvaizdą, kai per ilgos žiemos ir per mažai saulėtų dienų. Šis žemės lopinėlis yra Tautos namai. Ir joks liberalas neįtikins, kad dabartinių lietuvių pareiga - perleisti Tautos namus užsieniečiams. Tarsi Tautos namas būtų tik laikinas bendrabutis ar pakelės motelis.
Per metus Lietuvoje įvyko daug džiugių dalykų, įskaitant ir mūsų sportininkų pergales. Tačiau pats džiugiausias dalykas Tautai, kai ji ima atbusti, keltis. Kai joje vis dar lieka savanoriškų budėtojų. Stebinčių ir analizuojančių mūsų kasdienes slinktis. Kuria kryptimi slinkteli mūsų buitiniai, kasdienių darbų nuvarginti protai. Ar tos jau viešos, nemaskuojamos slinktys į didėjantį pragmatizmą, kosmopolitizmą, prisitaikymą galiausiai nesunaikins Tautos. Tad džiaukimės, kad dar liko budėtojų. Liko žmonių, saugančių Lietuvą nuo išnykimo. Nesvarbu, kad jiems pagalius kaišioja valdžios dvaro liokajai ar šiaip nesusipratėliai. Juk buvo surinkta. Juk buvo surinkta 320 tūkstančių parašų. Jų dalį Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) išbrokavo, o dalį įrašų dar maloningai leido patobulinti. Ar pavyks per dvi savaites tuos įrašus patobulinti. O gal tik veltui gaištamas laikas, nes valdžia, įskaitant S.Daukanto aikštę, visiškai nėra suinteresuota, kad referendumas įvyktų. Juk baisu. Dar supyks Europos Sąjungos viršūnėlės. Hermanas van Rompėjus (Herman Van Rompuy) rankos nepaduos... Tad ar pavyks referendumo iniciatoriams perlaužti tą baimės ir prisitaikymo barjerą? Apie tai kalbamės su parašų dėl referendumo koordinatoriumi Tautininkų sąjungos pirmininku Juliumi PANKA.
- Sunku pasakyti. Stengiamės. Šiuo metu suvedinėjame duomenis į duomenų bazę. Bandome sudaryti duomenų bazę ir ją tikslinsime su gyventojų registro duomenimis. Metodika bus patvirtinta nuo sausio 6 dienos. Tik ne visus parašus Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) leido mums patikslinti. Aštuoniolika tūkstančių parašų iškart nubraukė. Pavyzdžiui, kad keli įrašai buvo užpildyti galimai su tuo pačiu rašikliu ar galimai to paties žmogaus ranka. Nesvarbu, kad pasirašė skirtingi žmonės. Ekspertai savo akte taip pat rašo, jog yra prielaida, kad pasirašė skirtingi žmonės.
- Bet vis vien tokių parašų neįskaitė?
- Jei žmona įrašė ne tik save, bet ir savo vyrą, VRK abu parašus išbraukė. Iš trisdešimt tūkstančių išbrokuotų parašų mums leido patikslinti tik vienuolika tūkstančių. Na, pavyzdžiui, dažniausiai pasitaikydavo tokios klaidos. Žmogus nurodė savo gyvenamąją vietą - gatvę, namo numerį, bet nenurodė miesto. Arba įrašė rajoną, kaimą, bet nenurodė kaimo gatvės. Arba įrašė miestą, bet nenurodė gatvės. Nemažai pasirašiusiųjų deklaravo savo gyvenamąją vietą užsienyje. Komisija tokius parašus atmetė. Esą negali patikrinti adresų. Vienu mostu nubraukė tų Lietuvos piliečių, laikinai dirbančių užsienyje, pilietinę valią. Dar buvo įrašų, kurių komisija neperskaitė. Tokius įrašus lengviausia pataisyti, nes žmonės juk nerašo hieroglifais. Taip pat mus nustebino, kad komisija nepripažino parašų, jei buvo pasibaigęs asmens dokumento galiojimo terminas. Nors jei žmonės balsavimo dieną ateina balsuoti ir pateikia pasą su pasibaigusiu terminu, tokiam žmogui išduodamas balsavimo biuletenis. Balsuoti leidžiama. O šit pasirašyti dėl referendumo jau negali. Taip pat buvo išbrokuoti parašai, jei eilutėje nebuvo nurodyta data. Nors tą datą lengvai galima atsekti, palyginus ankstesnių ir vėlesnių įrašų datas.
- Susidaro įspūdis, jog VRK visais būdais stengėsi, kad kuo daugiau parašų būtų pripažinti netinkamais ir referendumo idėja žlugtų?
- Na, taip. Referendumas kažkam labai nepatogus. Matyt, parlamentinėms biudžetinėms partijoms. Ir VRK stengiasi sudaryti įvairias kliūtis, kad referendumas neįvyktų.
- Gal valdžia bijo būsimų teisinių pasekmių? Tarkime, referendumas pavyksta, Lietuva atsisako pardavinėti žemę užsieniečiams. O kas toliau? Kaip reaguotų Europos Sąjunga?
- Manau, didelių teisinių pasekmių nebūtų. Lietuvos stojimo į ES sutartyje nėra nė žodžio apie žemės pardavimą užsieniečiams. Apie žemę iš viso nekalbama. Be to, ES mums ir taip taiko finansines sankcijas, nes mūsų žemdirbiai gauna trigubai mažesnes subsidijas nei graikai. Na, ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel yra pareiškusi, kad ES sutarties dokumentas gali būti peržiūrėtas. Tas dokumentas - ne šventa karvė. Tik mūsų valdžia sąmoningai gąsdina Lietuvos piliečius visokiais baisumais, kad tik Tauta nepareikštų savo valios.
- Vienas iš tokių gąsdinimų - esą mus išmes iš ES, išvarys visus mūsų emigrantus namo...
- Išmes? Tikrai neišmes. Jei norėtume iš ES išeiti, dar ir kaip laikytų. Vakarai specialiai per akcizų, kainų politiką, kai Lietuvoje atlyginimai lietuviški, o kainos - europietiškos, sukūrė tokią situaciją, kad jauni, darbingi žmonės iš Lietuvos emigruotų ir kurtų pridėtinę vertę Vakarų valstybėms. Europai reikia baltųjų vergų. Specialiai pritaikytų dirbti senosioms ES valstybėms. Dirbti tuos darbus, kurių europiečiai bodisi, ir gauti mažesnį atlyginimą nei vietiniai.
- Tačiau referendumo iniciatorius kai kas kaltina, kad jie dirba vietiniams žemvaldžiams. Kad jie, referendumu atbaidžius europiečius, patys daug pigiau Lietuvos žemes supirktų...
- Tikrai taip nėra. Kai kuriems vietiniams koncernams būtų labai naudinga urmu parduoti žemę užsieniečiams. Lietuvos žemė, jei referendumas nepavyktų, būtų pardavinėjama ne lygiomis teisėmis. Jauna vokiečių šeima be problemų nusipirktų Lietuvos žemės. Nes vokiečiams tai būtų tik „kapeikos“. O jaunai lietuvių, baigusių Aleksandro Stulginskio universitetą, šeimai net kelis hektarus įpirkti būtų sunku. Bet ne apie tai kalbama. Ne tik apie finansinę kainą. Mūsų žemė apskritai yra aplaistyta mūsų protėvių krauju. Kiekviena žemės pėda sunkiai iškovota. Žemę pavertę preke, sulauksime palestiniečių likimo. Jie, pardavę žemę, savo šalyje jau nelaikomi žmonėmis. Mes irgi turėjome palyginti visai nesenus laikus, kai žemė priklausė dvarininkams, dažnai kitataučiams. O lietuviai baudžiauninkai tik ėjo lažą, mokėjo duokles. Toks pavojus ir dabar išlieka. Pasaulyje maisto produktai brangsta, žmonių daugėja, todėl derlinga, dirbama žemė, ne kokia nors dykumos žemė, visada bus deficitinis ir brangus dalykas.
- O kas visą tą referendumo iniciatyvą finansavo? Negi parašų rinkėjai plušo dykai?
- Tikrai galiu atsakyti, kad dauguma dirbo be jokio atlygio. Bent tie, kuriuos aš koordinavau, dirbo aukodami savo laisvalaikį. Išnaudodami kasmetines atostogas. Kai kurie išnaudojo savo atostogas metams į priekį. Kai pridavinėjome VRK bylas, darėme aprašus, archyvavome, dirbome net naktimis. Dirbtume ir dabar per šventes, jei VRK būtų mums suteikusi tokią galimybę. Bet VRK per septynias dienas leido mums naudotis duomenų baze tik gruodžio 23 d iki 18 val. ir gruodžio 27 d. iki darbo dienos pabaigos. O žmonės norėjo net ir per Kūčias dirbti! Gražu ir graudu į tai žiūrėti. Įvairiausio amžiaus žmonės, įvairiausios sveikatos, o taip stengiasi, kad žemė liktų Lietuvai.
- O gal stengiasi tie piliečiai, kurie ir taip bežemiai. Neturi nė vieno aro?
- Nedarėme tokių apklausų, kiek parašų rinkėjų turi ar turėjo žemės. Aš neturėjau ir neturiu, bet kaip lietuviui man Lietuvos žemė labai svarbi. Gal po dešimties metų norėsiu įsigyti porą hektarų. Savo vaikams ar anūkams. Vaikystėje teko gyventi kaime. Kiekvienas lietuvis savo širdyje yra šiek tiek kaimo žmogus. Tad ir aš noriu, kad kada nors galėčiau asmeniškai įpirkti žemę. Bet būčiau visiškai nesuinteresuotas ją perparduoti.
- Tarkime, parašų pakanka, Seimas paskiria referendumo datą. Referendumas pavyksta, o po kelerių metų valdžia vėl iškelia žemės pardavimo užsieniečiams klausimą...
- Referendumas apims dar porą klausimų. Bus įstatyti tokie saugikliai, kad po dešimties metų žemės pardavinėjimas užsieniečiams vėl neiškiltų. Bus įstatymiškai įtvirtinta, kad referendumo nuostatos gali būti pakeistos tik kitu referendumu. Be to, numatyta ne tik žemės, bet ir žemės gelmių turto apsauga. Ypač aktualu apsaugoti geriamąjį vandenį, kuris ateityje pasaulyje taps brangesnis už naftą. Referendumu taip pat bus siekiama, kad šiai piliečių iniciatyvai pakaktų ne 300 tūkstančių, bet tik 100 tūkstančių parašų. Tai sudrausmintų mūsų valdžią. Nes dabar kelis mėnesius prieš rinkimus piliečius pamulkina, o paskui ketverius metus nevykdo savo pažadų.
- Na, ir kaip prognozuojate? Referendumas pavyks? Aišku, jei VRK vėl nepuls brokuoti parašų...
- Manau, neįmanomas dalykas, kad Tauta atsisakytų savo žemės. Tai tas pats kaip atsisakyti nepriklausomybės ar savo kalbos. Nebent dalytų alų ir skalbimo miltelius. Bet nemanau, kad Tauta dar kartą atsistotų ant to paties grėblio. Tiesa, yra viena grėsmė. Tai informacinė blokada. Matyt, tikimasi, gal Tauta į referendumą nesusirinks. Juk turi ateiti daugiau nei pusė Lietuvos piliečių, turinčių balsavimo teisę. Tai maždaug vienas milijonas ir trys šimtai tūkstančių žmonių. Bet per 1863 metų sukilimą ėjome dėl savo žemės su dalgiais bei šakėmis, o dabar tik reikės prieiti su balsavimo biuleteniu prie urnos.
- Daug lengviau. Tik taikingai pareikšti - ne, Lietuvos žemė yra tik mūsų žemė.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
