Lietuvius privers išsikraustyti iš kaimų

Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. Lietuvos kaimuose auga 45 977 vaikai, turintys 5-9 metus. Tuo metu miestuose tokio amžiaus vaikų šiais metais yra 100 313. O 20-29 m. amžiaus grupėje, kai žmonės įgyja specialybę ir kuria šeimas, provincijoje šiuo metu teliko 118 861 gyventojas. Kai tokio amžiaus miestiečių yra 215 414. Aiški tendencija, kad jaunimas į kaimą neskuba?

Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas, Kupiškio skyriaus vadovas Zigmantas Aleksandravičius, paklaustas, ar mokyklų bei gydymo įstaigų laipsniškas naikinimas neatbaidys jauno specialisto nuo kaimo, atsakė:

„Atsakysiu dainininko Vytauto Babravičiaus-Simo dainos žodžiais: „Kaimas vis arčiau miesto, o miestas vis toliau nuo rugių".

Visos valdžios, kokios tik buvo, prieš rinkimus norėdavo ateiti į kaimą, deklaruodavo, kaip jį mylės, rems, o atėjusios į valdžią po penkių minučių pažadus pamiršta. Atskirtis tarp miesto ir kaimo yra nežmoniška, tragiška.

Anais laikais dirbau kolūkio pirmininku. Nors buvusiai santvarkai nejaučiu nostalgijos, bet galiu palyginti. Buvo kaime vaikų darželiai - dabar jų nėra. Buvo valgyklos - dabar jų nėra. Buvo mokyklos - dabar jų nėra. Buvo bibliotekos - dabar nėra. Buvo keleiviniai autobusai - dabar jų nėra. Buvo darbas - dabar jo tokio, kaip buvo, neliko.

Mokyklų ir ligoninių naikinimas vadinamas gražiai - optimizavimu, o iš tikrųjų vyksta naikinimas. Be atodairos. Nesuprantu, kokia logika. Pavyzdžiui, mieste yra kelios mokyklos ir yra priemiestinės. Užuot kaimuose mokyklos išliktų, vaikai kasdien vežiojami į priemiestines.

Tik žodžiais kalbama, kad mažins kaimo ir miesto atskirtį. Mažuose miestuose, tokiuose kaip Kupiškis, Rokiškis, Pasvalys, buvo dalis biudžetinių biurokratinių įstaigų, o dabar jų funkcijų atsisakyta ir jos perkeltos į Panevėžį. Į apskritį. Tokie miesteliai, kaip Kupiškis, Rokiškis, Pasvalys, neteko šiek tiek geriau apmokamų darbo vietų. Liko tik vietos su minimaliu atlyginimu arba tik šiek tiek daugiau.

O ligoninių optimizavimo logikos, Dievuli mano, aš visiškai nesuprantu. Gal ir negerai sakyti, gal bent koronaviruso pandemija šiek tiek atves į protą, kad nesunaikintume, nepribaigtume provincijoje gydymo įstaigų galutinai. Kad nereikėtų ligoniams per pandemiją gulėti gatvėse kaip Indijoje ar ligoninėse-palapinėse kaip Rusijoje.

O dėl medikų, tai rajonuose yra paradoksų. Atvažiuojantys iš svetur medikai uždirba daugiau nei vietiniai. Kitaip niekas iš Vilniaus nevažiuotų į respublikos pakraščius. O vietiniai medikai - dauguma pensininkai, artėjantys prie 80-ies. Jei gerai mokėtų jauniems gydytojams, jie čia liktų gyventi. Kupiškyje yra ligoninė, o šalia jos - privati šeimos klinika. Ten medikai gauna dvigubai didesnį atlygį ir krūvis beveik dvigubai mažesnis. Tai ko jaunam medikui dirbti valdiškoje ligoninėje? Kepurę ant galvos - ir išėjo į kitą vietą.

Matau, kaip uždarytų mokyklų pastatai yra ardomi, draskomi, maigomi. Dešimt metų vyksta mokyklų pardavimo aukcionai. Viskas vyksta pagal įstatymus, bet užkelia tokią pradinę kainą, kad tą mokyklos pastatą per 10 metų sudrasko, sumaigo. Įstatymų nepažeidžia, bet kas iš to? Nebėra pastato! Jei ūkininkai taip ūkininkautų, kaip šeimininkauja valdžia, labai seniai būtume bankrutavę!"

Interviu su Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininku Viktoru PRANCKIEČIU:

Ką dėl kaimo išlikimo daro Seimo Kaimo reikalų komitetas, klausiame jo pirmininko Viktoro Pranckiečio.

„Ne Kaimo reikalų komitetas tuos klausimus (mokyklų ir ligoninių naikinimo - aut. past.) sprendžia, todėl neturiu dabar ką atsakyti. Ar norės žmonės kaime gyventi? Retorinis klausimas. Taip, visada norės", - skuba atsakyti V.Pranckietis.

- Bet vien gerų norų neužtenka. Tarkime, baigia žemės ūkioa specialistas akademiją, nori su šeima įsikurti provincijoje, tačiau artimiausia mokykla, kur mokysis specialisto vaikai, - už 10 km. Toks atstumas gali atbaidyti.

- Kiekvienas kaimas, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, turi teisę į atskirą vertinimą ir atskirą problemos sprendimą. Kalbu ne kaip Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, sakau tik savo asmeninę nuomonę. Grįšime į Antano Smetonos laikus, kai vaikai eidavo į mokyklą aštuonis dešimt kilometrų gerą valandą ir net nebūdavo, kur jiems eiti, o ligoninių arti visai nebūdavo. Susirgęs žmogus patekdavo arba į ligoninę, arba į kapus.

Mokyklų finansinis išlaikymas - kitas klausimas, bet reikėtų, kad vaikas galėtų pasiekti mokyklą per 20 minučių ar per pusvalandį, o ne per 1,5-2 valandas. Reikia galvoti, kokio amžiaus vaikai mokosi. A.Smetonos laikais mokyklos buvo statomos ir kaimo žmonių lėšomis. Regis, 1935-1937 m. Utenos rajone tuščiuose laukuose buvo pastatyta Armoniškio mokykla, vienodai nutolusi nuo 4 kaimų, kad tų kaimų vaikams būtų vienodas atstumas į mokyklą. Tiesiog laukuose pastatyta, kad net dabar keistai atrodo. Uždaryta ji maždaug prieš 10 metų ar dar seniau. Zarasų rajone, regis, 1937 metais, susidėjus kaimams, žmonių lėšomis, darbu ir medžiagomis buvo pastatyta Kumpuolių mokykla. Nuo Kumpuolių dvaro nutolusi apie 500 metrų. Abi mokyklos pastatytos taip, kad aplinkinių kaimų vaikams būtų vienodai arti į jas ateiti. Būdavo tokie vienodo spindulio variantai.

- Ar kursis jaunos šeimos kaimuose ir miesteliuose, jei provincijoje dauguma ligoninių jau gerokai sunykusios. Pavyzdžiui, Vilkija anksčiau turėjo ligoninę su visais stacionaro skyriais. O dabar dalis ligoninės tapo Palaikomojo gydymo ir slaugos ligonine. Kita dalis - Pirminės sveikatos priežiūros centras. Dėl rimtesnių sveikatos problemų tenka važiuoti į Kauną. Miestelis labai vaizdingoje vietoje, bet gyventojų mažėja. Viena priežasčių galėtų būti ir menkesnis gydymo paslaugų prieinamumas?

- Ligonius tenka vežti ir į Kauną, bet ne arkliais ligonius veža. Reanimobiliai ir iš Jurbarko ligonius į Kauno klinikas veža. Paslauga turi būti arti žmogaus. Paslaugos greitis matuojamas ne ilgio, bet laiko matais.