Lietuvos ekonomika lekia į prarają: po konflikto su Kinija milijoniniai nuostoliai

- Skeptiškai vertinate Lietuvos perspektyvas. Kodėl?

- Visiems, matantiems realią padėtį, akivaizdu, kad Lietuva mūšį su Kinija pralaimi jam dar neprasidėjus. Be to, tai turės ilgalaikes pasekmes ne tik globaliai politikai, bet ir skaudžiai smogs mūsų šalies ūkiui.

Nors nuo diplomatinio konflikto eskalavimo pradžios praėjo keturi mėnesiai, tačiau iki šiol Lietuvoje niekas nedrįsta prisiimti atsakomybės.

Priminsiu, kad per pastarąjį dešimtmetį ekonominės sąsajos tapo dar labiau globalios. ES prekybos apimtys su Kinija artėja ties 600 mlrd. eurų per metus, o Kinijos įsigijimai ir investicijos Europoje viršija 645 mlrd. eurų. Lietuva iš ES yra sulaukusi kiek mažiau negu 22 mlrd. eurų investicijų, iš jų 5,6 mlrd. eurų investavo Vokietija. Beje, Lietuvoje pagaminamos prekės užsienio investuotojų pastatytose gamyklose keliavo ir į tą pačią Kiniją. Tad jei Kinija, neįsileisdama prekių ar žaliavų, kuriose yra „lietuviško kvapo", ekonomines sankcijas pritaikys visa apimtimi, pasekmės mūsų krašte bus juntamos ir po dešimties metų. Ženklų, rodančių, kad tokios sankcijos bus, kasdien atsiranda vis daugiau. Juolab kad Lietuvos prekybos apimtys tarptautiniame kontekste yra tokios mažos, jog Kinijai mūsų šalis tampa labai patraukliu „auklėjimo" pavyzdžiu tiek ES, tiek visam pasauliui.

Panaudodami mus, kinai labai aiškiai parodys, kas laukia tų, kurie peržengs Kinijos raudonąsias linijas. Lietuvos eksporto apimtis į šią šalį yra 642 kartus arba 202,5 mlrd. eurų mažesnė, lyginant su bendru ES eksportu į Kiniją 2020 m. Lietuviškoji dalis tesudarė 0,16 proc. nuo bendro ES eksporto kiekio, tad jei prekybos santykiuose tarp ES ir Kinijos neliktų Lietuvos, nei ES, nei Kinija to nepajustų.

Suvokiant tai nereikėtų puoselėti vilčių, kad ES, kenkdama pati sau, skubės padėti Lietuvai.

- Kaip manote, kodėl taip atsitiko?

- Sunku patikėti, kad demokratiniu būdu išrinkta valdžia imtų kenkti savo šalies žmonių gerovei.

Labiau tikėtinas variantas, jog, sudarius koalicinį susitarimą, valdantieji postus tiesiog pasidalijo neatsižvelgiant į gaunančių šiuos postus kompetenciją. Tiesa, kompetencijos nebuvimas nėra didžiausia blogybė, nes šalia galima turėti patarėjus ir remtis ekspertų pateikiamomis išvadomis.

Didesnė blogybė yra tada, kai trūksta kompetencijos pamatyti visą vaizdą, nesugebama prisipažinti suklydus, o bandant tai nuslėpti į eterį pradedamos pliurpti nesąmonės.

Tai, jog Lietuvos įtraukimas į konfliktą su Kinija buvo visiškai politiškai nepamatuotas žingsnis, patvirtina jo eskalavimo metu ne kartą keičiamas valdančiųjų naratyvas.

Štai pavyzdžiai:

2021 m. rugsėjis. Lietuvos įmonės praranda Kinijos užsakymus, nutraukiamos sutartys. Ekonomikos ir inovacijų ministrė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė tuomet pareiškia, kad ekonominių santykių vystymas su Kinija nepateisino jų lūkesčių. Nejau per metus išaugusią 23 proc. arba 28 mln. eurų prekybos apimtį galima laikyti nepateisinusia lūkesčių? Ir kas tie jie? Kokie lūkesčiai nebuvo pateisinti? Užsienio reikalų ministerijos atstovai užtikrintai prabyla apie kreipimąsi į Europos Komisiją ir esą atsirasiančias ES sankcijas Kinijai.

Spalis. A.Armonaitė nusprendžia, kad Lietuvos eksporto praradimas, siekiantis 315 mln. eurų, yra nereikšmingas skaičius šalies ekonomikoje. Jį esą atsvers Taivano rinka.

Lapkritis. Ta pati ministrė keičia naratyvą ir ima kaltinti patį verslą, jog jis, pasirinkdamas dirbti su Kinija, neįvertino galimų tokio bendradarbiavimo rizikų. Klausimas - kaip įvertinti rizikas, atsiradusias dėl neatsakingų mūsų politikų veiksmų - lieka be atsakymo. URM vadovas Gabrielius Landsbergis per žurnalistus pasiunčia žinią, neva konservatorių rinkiminėje programoje buvo numatyta bendradarbiavimo plėtra Azijos rinkose. Bet ar toje planuojamoje plėtroje buvo numatyti finansiniai Lietuvos ūkio praradimai? Dar vienas klausimas be atsakymo.

Gruodis. Lietuvos eksportuotojai, negalėdami išmuitinti prekių Kinijoje, patiria spaudimą. Dažnėja atvejų, kai Kinijoje pagamintų ir apmokėtų prekių nepavyksta eksportuoti į Lietuvą. Susirūpinusi ir nerimaudama dėl investicijų Lietuvoje, Vokietijos verslo bendruomenė kreipiasi į Lietuvos Vyriausybę. Pasigirsta kalbos apie vis platesnį Kinijos ekonominių sankcijų taikymą Lietuvai. Situacija įgauna sniego gniūžtės efektą.

Iki šiol tuščiais pažadais svaidęsi politikai vėl keičia naratyvą. A.Armonaitė dabar tik „stebi situaciją", o TS-LKS partijos narys Matas Maldeikis vietoj pažadėtojo verslo proveržio Taivane staiga tampa paprastu Seimo nariu, nepriimančiu jokių sprendimų ir apsiribojančiu savo asmeninės nuomonės apie bendradarbiavimą demokratinėse visuomenėse išsakymu.

Beje, M.Maldeikis sąmoningai klaidina visuomenę, sakydamas, jog, nepaisant mažėjančių Lietuvos prekybos su Taivanu apimčių, ES prekybos su Taivanu rezultatai yra augantys. Tai nėra tiesa - 2020 m. ES eksportas į Taivaną buvo 675 mln. eurų mažesnis negu 2019 m., importas, lyginant su praėjusiais metais, smuko beveik 1 mlrd. eurų. M.Maldeikis savo pasisakymų niekuomet nepagrindžia jokiais skaičiais, iš jo lūpų sklinda tik abstraktūs teiginiai.

URM viceministras Mantas Adomėnas siūlo eiti dar toliau ir paduoti Kiniją į teismą. Tendencijos aiškios - pirmieji pasaulyje įkūrėme Taivano atstovybę, gal pirmieji pasaulyje ir Kiniją paduosime į teismą.

- Kaip situacija rutuliosis toliau?

- Skubiai nepradėjus veikti, viskas tik blogės. Lietuvos ūkio netekimai - tai ne tik A.Armonaitės įvardinti 315 mln. eurų. Kinijai įvedus sankcijas, Lietuva netektų galimybės importuoti pramonei reikalingų įrengimų, produkcijos bei žaliavų. Praradimai siektų apie 800 mln. eurų, o kur dar darbo vietų skaičiaus mažėjimas, dėl sumažėsiančių pajamų ir prarasto pelno mažėjantys įmonių mokami mokesčiai, naujų investicijų nepritraukimas ir jau esamų investuotojų plėtros sustabdymas ir t.t.

Akivaizdu, kad nepavyktų namo prisivilioti ir migrantų, taip pat tektų pamiršti žadėtą „gerovės valstybę". Įvertinus veiksnių visumą, kasmetiniai praradimai siektų 2-3 mlrd. eurų.

Tiesa, praėjus keturiems mėnesiams nuo konflikto pradžios, valdantieji po truputį ima suprasti situacijos rimtumą. Juolab kad šis konfliktas yra kur kas grėsmingesnis nei „Belaruskalij" skandalas. Manyčiau, konflikto su Kinija priežastimis turėtų pasidomėti specialiosios tarnybos ir Seimo komisija.

A.Armonaitė akivaizdžiai pademonstravo savo kompetencijos ribas bei diplomatinius gebėjimus, tad jai būtų pats metas atsistatydinti. Esama politikų komanda yra jauna ir be sukauptos diplomatinės išminties. Jie neturi autoriteto ir tarp Europos politikų. Atidarydami Taivano atstovybę Lietuvoje, jie neįvertino pasekmių, nesitarė nei su verslu, nei su ES.

Dabar Lietuva viena, be ES politikų paramos, nėra pajėgi išlipti iš duobės.

Prezidentūra ir Vyriausybė turėtų kartu dėti visas pastangas, kad surastų priemones konfliktui deeskaluoti. Lietuvos ūkis nėra jaunųjų politikų treniravimosi poligonas. Žmogui, tegebančiam spręsti žolės rūkymo klausimus, nereikėtų leisti priiminėti su Lietuvos ūkio perspektyvomis bei Lietuvos žmonių gerove susijusių sprendimų.

Beje, dabar vien tik Taivano atstovybės pavadinimo pakeitimas naudos neduos. Reikia susitaikyti su tam tikru darbo vietų skaičiaus sumažėjimu. Priklausomai nuo tolimesnių tiek Kinijos, tiek Lietuvos politikos žingsnių bus matyti, kiek Lietuvos verslininkų steigs įmonių padalinius užsienyje. Kur kas sunkiau bus toms įmonėms, kurios turi įsteigusios gamybos padalinius Lietuvoje. Gal žaliavų importą jos, kad ir didesne kaina, susitvarkys, bet jei jų gaminama produkcija, nors ir per partnerius, keliavo į Kinijos rinką, jiems skubiai teks rengti planą B.