9 nuotr.Karai feisbuke - jokia naujiena. Šiandien tapo įprasta viešojoje virtualioje erdvėje plūstis, tyčiotis, kalbėti žargonu, piktai ir agresyviai. Ir toną, deja, neretai duoda į autoriteto ar teisuolio vaidmenį įsijautę žinomi visuomenėje žmonės. Neseniai žurnalistas Andrius Tapinas, jo feisbuko sekėjai užsipuolė Lietuvos galiūną, stipriausiu pasaulio žmogumi tituluojamą Žydrūną Savicką, kuris išdrįso nuo patyčių ginti Lietuvos prezidentą. Dviejų žinomų vyrų žodžių karas tapo pretekstu pakalbėti apie patyčias socialiniuose tinkluose.
Viskas prasidėjo nuo A.Tapino įrašo feisbuke apie tai, kad viešėdamas Nidoje prezidentas Gitanas Nausėda sutiko 11 metų berniuką, kuris paklausė, kodėl prezidentas toks aukštas. „Iš vienos pusės - sunku išlaikyti bokalą, nes rankos kreta iš juoko. Iš kitos pusės - šalies vadovas tampa savo paties parodija“, - ironizavo žurnalistas. Gausus jam pritariančių selebričių-komentatorių choras smaginosi „prezidento ir berniukų tema“. O kai Ž.Savickas užsistojo prezidentą pareikšdamas, kad „gerbti Nepriklausomos Lietuvos prezidentą tokiems žmonėms yra nesuprantama, nes prezidentas ne Sorošo idėjoms atstovauja“, prasidėjo Ž.Savicko puolimas.
Tiesa, raudona skepeta tapo ir tai, jog garsus sportininkas priminė A.Tapino tėvo Laimono Tapino, sovietinių laikų nomenklatūros atstovo, nuopelnus. A.Tapino sekėjai komentaruose žodžių nesirinko: išpampęs, steroidinis, nuo sporto pažeistomis smegenimis ir t.t. Kai kuriems taip susisuko protas, kad tame komentarų sraute prabilta ir apie sukurtą virusą, ir apie tai, jog kažkas kažkam „pastatys 5G bokštą prie namų“ ir dar daug visokiausių dalykų.
Žodžiu, A.Tapinas, pavadinęs Ž.Savicką melagiu ir menkysta, pareikalavo atsiprašyti. Pastarasis pirmiausiai pasiūlė atsiprašyti prezidento.
- Pagarba jums, išdrįsusiam socialiniuose tinkluose ginti Lietuvos prezidentą, iš kurio viešai pasityčiota. Ugnį iššaukėte į save. Kas paskatino tai padaryti, juk žinojote, jog pasipils užgauliojimai? - „Vakaro žinios“ paklausė Žydrūno SAVICKO.
- Aš gana daug laiko praleidžiu socialiniuose tinkluose ir matau, kad čia neretai tiesiog skatinamos patyčios. Žmonės ne diskutuoja dėl nuomonių įvairovės, dėl kažkokių dalykų - jie tiesiog nepripažįsta kitos nuomonės, todėl dažniausiai pasirenkami „argumentai“ yra menkinti kitą kaip asmenybę. Lipdomi įvairūs epitetai: nuo įžeidžiančių kūno apibūdinimų iki proto negalios priskyrimo - visi ten durniai, tik vienas kažkas yra protingas.
Keisčiausia, kad visa tai internete daro žinomi žmonės, kurie dedasi šventais, dirba netgi televizijoje, bet savo feisbuko ar instagramo profilyje gali žmogų iškoneveikti visokiais žodžiais.
Esu ne kartą papuolęs į tokią ugnį, kai užstodavau vieną ar kitą žmogų sakydamas, kad negalima tyčiotis. Šįkart pagarsėjęs nuomonės formuotojas ant manęs labai užpyko. Bet juk viskas labai paprasta - kai jūs turite feisbuko profilį, tai žmones, kurie po jūsų įrašu užgaulioja kitus žmones, galima lengvai blokuoti. Bet kai kurie, pavyzdžiui, Andrius Tapinas, Algis Ramanauskas, neblokuoja tokių savo sekėjų, jie tiesiog mėgaujasi tuo.
- Kai kurie tokias vietas tiesiog apeina, o jūsų pasirinkimas - netylėti?
- Toks jau esu. Jei eisiu gatve ir matysiu, kad žmogų apiplėšinėja, jį ginsiu, o nusikaltėlį priduosiu policijai. Kai žmogų, ar tai būtų prezidentas, ar paprastas pilietis, internetinėje erdvėje vadina durniumi ar, prisidengdami sarkazmu, visaip tyčiojasi iš jo, kas nors turi netylėti. Nes toleruoti tokius dalykus taip pat yra nusikalstama.
- Ko reikia, kad apgintum žmogų ir emociškai?
- Žmogus visada labiau pažeidžiamas emociškai. Kad ir koks stiprus būtų, žmogui skaudu, kai iš jo bandoma padaryti idiotą vien dėl to, kad jis turi kitą poziciją, kitą nuomonę ar kitokį gyvenimo suvokimą. Tai nenormalu.
- Diskusijoje su A.Tapinu rašėte: „Kai atsiprašysite Lietuvos prezidento, manęs ir kitų įskaudintų žmonių, tada ir aš atsiprašysiu už netikslumus, kuriuos padariau kalbėdamas apie jūsų tėvą, kaip nomenklatūros atstovą.“ Ar išties tikitės sulaukti atsiprašymo?
- Jis skelbiasi kaip labai sąžiningas žurnalistas, jei išties yra toks, tai gal galėtų sąžiningai ir pasielgti. Juk apšaukti kitą žmogų „be smegenų“ ir panašiai, nėra gražus poelgis. Savo feisbuko profilyje aš rašau tai, ką noriu. Beje, nieko neįžeidinėdamas. Jeigu kam nepatinka, tegul neskaito, jei turi kažkokių argumentų, tegul juos išdėsto.
Bet kai mano „postą“ įkelia savo tinklapyje ir parašo, kad esu šioks toks ir anoks, lyg duodamas savo pakalikams signalą rengti linčo teismą, tai nėra normalu. Kadangi esu stiprus, manęs tokie dalykai nepalauš, aš žinau, kas esu, žinau savo vertę ir man kažkokių žmonių, kurie už pinigus gali parduoti savo sąžinę bet kam, nuomonė nėra svarbi. Žinoma, tai nemalonu. Ir veikia emociškai.
- Kaip jums atrodo, kodėl išgyvename mandagumo, pagarbos žmogui, elgesio normų atrofiją?
- Viskas, visų pirma, prasideda nuo švietimo sistemos, o mūsų švietimo sistemos rezultatai vis prastėja. Mokyklos neišugdo asmenybių, kurios būtų atsparios įvairioms propagandoms, kurios gerbtų žmogų, jo nuomonę - tai, manau, mokykloje nediegiama. O kai dar žmonės lygiuojasi į tuos influencerius, „ale autoritetus“, kurie užduoda tokį toną, kad galima tyčiotis iš bet ko, pradedant prezidentu, tada turime tai, ką turime.
Ir tas patyčių ratas užsisuka. Tik žmonės nesusimąsto, kad patyčios grįžta - žmonės, kurie tyčiojasi iš kitų internete, net nesuvokia, kad iš jų vaikų tyčiojamasi mokykloje. Ta spiralė sukasi ir grįžta.
- Sakėte, gerbti prezidentą tokiems žmonės yra nesuprantama. Pasigendate pagarbos valstybės institucijai? Negerbdami valstybės simbolio, negerbiame ir savęs?
- Taip, negerbiame savęs kaip valstybės. Nes prezidentą išrinko žmonės. Aš galbūt nebalsavau už šį prezidentą, jis yra toli nuo mano politinių pažiūrų, bet prezidentas yra valstybės simbolis, galva. Ir jį gerbiu. Nes gerbiu Lietuvos Respubliką. Ir jei kas nors mano, kad galima pravardžiuoti, menkinti prezidentą, kartu - ir valstybę, jos institucijas, niekada su tuo nesutiksiu.
Aš nesakau, kad Lietuvos valdžia gerai dirba, bet kritika turi būti už konkrečius darbus, už korupciją, už oligarchų įsiviešpatavimą Lietuvoje, už laisvo žodžio suvaržymus - už visokius dalykus, bet tai turi būti argumentuota kritika, o ne asmens įžeidinėjimas. Galima kritikuoti žmogaus sprendimus, bet ne žmogų asmeniškai.
Lietuvos problema - nemokame atskirti nuomonės, pozicijos nuo žmogaus kaip asmens.
Ir dar yra toks dalykas - mūsų žiniasklaidoje vyrauja viena nuomonė. Nėra jokios diskusijos, kad gali būti ir kitaip. Kai skaitai Vakarų spaudą, dažnai būna parašyta, kad tai viena nuomonė, bet dar yra ir kitokia nuomonė. Lietuvoje to nėra. Pas mus skelbiama tik viena nuomonė. Tai irgi formuoja žmonėms kalbėjimą ne argumentais, nes jei nesi už tą nuomonę, kuri skelbiama, vadinasi, esi idiotas su kažkokia savo nuomone.
- Filosofas Nyčė sakė: „Tai, kas mūsų nenužudo, daro mus stipresnius“. Ar neparadoksalu, kad šis posakis, iš esmės filosofo taikytas patyčias atlaikančiai tikslo siekiančio žmogaus tvirtybei, šiandien pavirto visuomenės stigma?
- Manau, įtakos turėjo interneto, socialinių tinklų suvešėjimas. Nes ne kiekvienas yra drąsus kitam į akis pasakyti bjaurių dalykų, įžeisti žmogų, - turi būti labai didelis chamas. Bet sėdėdami namie prie kompiuterio klaviatūros ar telefono, visi tampa labai drąsūs. O kadangi niekas netramdo, jie tik drąsėja. Tai lyg sniego lavina nuo kalno - prasideda nuo mažo gniužuliuko ir baigiasi tuo, kad visas internetas pilnas patyčių.
