1 nuotr.Prieš savaitę uždaryto Vilniaus Lukiškių kalėjimo Mikalojaus Stebukladario cerkvės salėje Teisingumo ministerija vakar inicijavo politikų, verslininkų bei visuomenininkų diskusiją dėl to, kas turėtų atsirasti vietoj daugiau nei šimtmetį menančios dabar jau buvusios įkalinimo įstaigos. Idėjų pateikta pačių įvairiausių. Yra manančių, kad kalėjimą reikia parduoti, yra siūlančių ten įrengti penkių žvaigždučių viešbutį, muziejų, kultūros erdves ar net studentų bendrabutį.
Įžanginį žodį taręs teisingumo ministras Elvinas Jankevičius akcentavo, kad Lukiškių kalėjimas turėtų tapti visiems žmonėms atvira erdve. Tiesa, kitas jo teiginys, kad 2 hektarus užimantis kompleksas su šešiais pastatais turėtų būti perduotas Turto bankui, nesulaukė palaikymo. Oponentai priminė, kad Turto banko pagrindinė funkcija - privatizavimas, o kalėjimo esą privatizuoti nereikėtų. Juo labiau kad turbūt ir pirkėjų neatsirastų, kadangi mažiausiai 4 pastatai yra pripažinti kultūros paveldu.
Ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius irgi prieštaravo kolegai. Pasak jo, objektą turėtų valdyti Vilniaus miesto savivaldybė, Vyriausybė arba kuri nors kita valdžios institucija, nes tada būtų aišku, kas atsakingas už pastatus, jų nuomą, ekskursijas. V.Sinkevičius mano, kad Lukiškių komplekso erdvė turi būti išsaugota ir turizmo reikmėms pritaikyta kuo greičiau, o vėliau jame galėtų įsikurti menų inkubatorius, startuolių erdvė ir penkių žvaigždučių viešbutis.
„Kompleksas privalo tarnauti visuomenei, negalima čia leisti plėtoti prekybos centrų ar statyti daugiabučių. Ekskursijas po šį kompleksą būtina rengti jau dabar kuo intensyviau. Vėliau turi vykti platesnis objekto plėtojimas. Vilniuje trūksta menų inkubatoriaus, startuolių erdvė galėtų čia būti. Taip pat galėtų būti unikalus penkių žvaigždučių viešbutis. Viešbučiai buvusiuose kalėjimuose veikia ir kituose pasaulio miestuose, pavyzdžiui, Stambule, Stokholme“, - sakė V.Sinkevičius.
Parlamentaras, istorikas Arvydas Anušauskas akcentavo, kad būtina išsaugoti Lukiškių komplekso istorinį atminimą. Šiame kalėjime, pasak jo, kalėjo daug ne tik žymių lietuvių, bet ir lenkų, rusų, žydų bei kitų tautų atstovų.
„Lenkai pernai net išleido knygą apie Vilniaus Lukiškių kalėjimą ir jame kalintus lenkus. Manau, kad visa tai galima ir būtina išnaudoti. Jeigu kalbėtume apie čia kalintus lietuvius, tai būtų istorinės asmenybės jau nuo mūsų knygnešių, jie jau spėjo patekti į šį kalėjimą. Iki politinių kalinių. Tai yra nuo rašytojos Žemaitės iki Adolfo Ramanausko-Vanago, nuo Menachimo Begino, Izraelio premjero, iki Antano Terlecko, Lietuvos Laisvės Lygos lyderio“, - sakė A.Anušauskas.
Sostinės meras Remigijus Šimašius kartojo, kas galėtų atsirasti kalėjime - viešbutis, vietos startuoliams, meno inkubatorius ir t.t. Tačiau, anot jo, būtina nugriauti kalėjimo tvorą.
„Ši vieta buvo juodoji skylė centre, bet aplinkui integracija irgi svarbi. Tvora yra simbolis, ko čia neturėtų būti ar liktų jos fragmentas. Kad ir kokia funkcija bebūtų, teritorija turi būti atvira“, - sakė Vilniaus miesto meras.
Tačiau jam prieštaravo Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras, primindamas, kad tvora irgi yra valstybės saugomas objektas.
„Išsaugojimo variantų yra labai įvairių pasaulyje. Daug kalėjimų virtę muziejais, visokiomis meno kolonijomis, atrakcijų vietomis ir taip toliau. Tai čia lygiai taip pat - reikia surasti veiklą, kuri neprieštarautų šių pastatų verčių išsaugojimui. Aš, kaip vilnietis, čia norėčiau matyti meno erdvę, norėčiau matyti galbūt viešbutį, kuris būtų kitoks nei visi kiti. Norėčiau matyti šiaip sutvarkytą istorinį paveldą, kur galima būtų ekskursijas vesti. Galbūt ir įmonės galėtų įsikurti“, - sakė V.Bezaras.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos vadovas Mindaugas Statulevičius pareiškė, kad verslo susidomėjimą objektu gali pristabdyti tai, jog jis pripažintas paveldu. Tačiau verslininkas mano, kad kalėjime galėtų įsikurti net ir studentų bendrabutis. O Lietuvos paviljono komisarė Rasa Antanavičiūtė akcentavo, kad reikia, jog kalėjimas neliktų tuščias.
„Jeigu trejus metus galvosime, ką daryti, jei pastatas stovės tuščias ir šildymas bus išjungtas, tikrai prarasime, kas buvo išsaugota“, - sakė ji.
Architektas, sostinės savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius Mindaugas Pakalnis pasidalino savo patirtimi. Jis yra buvęs viešbutyje Stokholme, kuris įrengtas buvusio kalėjimo pastate ir sako, kad tai buvo itin įdomu: vyras gyveno kameroje, kurioje kadaise kalėjo „švediškas Almos Bružaitės analogas“.
„Niekada nebuvau taip gerai miegojęs, kaip toje kameroje“, - prisipažino architektas, pridurdamas, kad viešbutis buvo pilnutėlis.
