Matot baltą vėliavą Gedimino pilies kalne?

- Jums teko kada nors muštis?

- Paauglystėje visko nutikdavo... Neapkenčiu muštynių, nors taisykles žinau... (Juokiasi.)

- Pasakykite jas mūsų politikams.

- Na, jeigu jau įsivėlei į muštynes, nebūk to durnelio, kurį paprastai stiprieji išstumia priekin, vietoje. Muštynėse, tai rodo ir filmuose, paprastai mažiukas drąsiai šokinėja prieš varžovą, įžeidinėja, rodo špygas, manydamas (tikėdamasis), kad jam už nugaros didelis ir stiprus (suprask, Europa ir NATO) būtinai jį apgins. Bet visuomet pirmasis smūgis tenka tam durneliui, kuris rodė špygas, ir visuomet tas smūgis būna labai stiprus. Kiekvienam aišku, kad mušantis su Aliaksandru Lukašenka, jis tave įveiks, sumuš juodai, tad veltis į kovą su juo gali tik tas, kuris yra stipresnis arba linkęs pasikliauti gudrumu. O ką matome dabar? Paaugliai, nežinantys muštynių taisyklių, toliau kariauja savo karus, ir jiems visiškai nė motais, kad stovintys už nugaros, išskyrus žodžių tiradas, jų nė nesiruošia ginti. Taip būna visuomet - skaudžiausias smūgis kliūva būtent išsišokėliui. Pabėgėliai, jeigu tarp jų nebus siunčiama radikalų, (visko gali būti, kai valstybei vadovauja pusprotis) yra smulkmena, palyginti su tuo, kad šitas beprotis laiko pirštą ant mygtuko. Jis neteisus, sakome apie vairuotoją suvažinėjusį žmogų, nors užmuštajam visiškai nesvarbu, ar jis teisus, ar neteisus, - jo siela jau nukeliavusi anapus. Tu, Batka, neteisus, mes įrodysim, tu neteisus, kartosime ir kartosime kaip papūgos, kol Batka neapsikentęs ims ir spustelės atominės mygtuką. Gražbyliaudami apie žmogaus teises, demokratiją, apie žmoniškumą, gyvybės unikalumą ir panašiai, vis dėlto eidami per gatvę pasižiūrim, ar neatlekia koks nors padūkęs motociklininkas. Gatvėje žinome, kaip elgtis, o politikoje - ne. Jeigu esi toks kietas, paveik Batką gudrumu, juk tikrai jis nėra proto galiūnas.

- Bet jis tikrai neteisus...

- Niekas nesako, kad turime nulenkti galvą prieš chuliganą, atsiklaupt ir jo malonės laukt. Niekas nekvestionuoja gerų intencijų, bet gerais norais ir pragaras yra grįstas. Kai visiškai akivaizdu, kad fiziškai priešininko niekaip neįveiksi, apgauk jį, kaip pasakėčios lapė varną, - turiu galvoje tam tikrus taktinius manevrus, tam tikrą elgseną.

- Politikoje reiškiasi karta, kuri, galima sakyti, užaugo šiltnamio sąlygomis. Humanitarinių mokslų daktarė Jūratė Laučiūtė rado tinkamą žodį: „akceleratai" - „per greit lytiškai ir/ar psichologiškai, fiziškai išsivystę žmonės, kurių gyvenimo patyrimas bei gebėjimai atsilieka nuo jų apetito, poreikių, jų ego lūkesčių. Todėl daugiausia, ką jie dar suspėja, - tai gėrėtis savimi". Ne veltui atrodo jų pačių įvaizdis jiems rūpi labiau, nei valstybingumas apskritai...

- Visada, kai užeina kalba apie valstybingumą, negaliu iškęsti nepriminęs, kad Lietuvos valstybei ne šimtas metų, o kone visas tūkstantis ir kad tie, kurie tyčia ar netyčia tą pamiršta, dalyvauja identiteto ir istorinės atminties trynime. Prisiminkime Liepos 6-ąją. Kaip juokingai susikonstravo situacija. Nors minėjimas buvo oficialus, galima sakyt, parodomasis, bet jis turėjo gana stiprų tautinį atspalvį, bent man taip pasirodė: žmonių gausa, nuoširdžiu himno giedojimu ir pan. O kaip elgėsi oficialieji valdžios asmenys? Ministrai ir ministrės, kurie paprastai mūru stovi pirmosiose LGBT gynimo gretose, Lietuvos valstybingumo minėjime nepasirodė. Ir koks paradoksas: premjerė aiškino nenuėjusi į prezidentūroje rengtą priėmimą todėl, kad esą pasirinkusi šeimos vertybes. Kai ginami tam tikros mažumos interesai, šeimos vertybes pasirinkusius viešai vadina valstybės priešais, Maskvos kolaborantais, marginalais, o kai vyksta oficialus Lietuvos valstybingumo minėjimas ima ir ištraukia šeimos kortą. Vaikų lygio žaidimas.

- Ne pirmas juk. Kas toje „smėlio dėžėje" pasakė: aš nedraugausiu su tavimi? Turiu omenyje premjerės ištarmę: esą, jei nepatinka ši valdžia, po kelerių metų galėsit išsirinkti kitą...

- Nesiruošiu to komentuoti - tai ciniška bet kokio žmogaus atžvilgiu.

- Na, Lietuvos valstybei atstovaujantiems politikams nesvetimas ciniškas požiūris ir į valstybės ateitį, ir į istoriją. Nekyla jums klausimas, kodėl?

- Kai bandau žmogiškai argumentuoti, kodėl taip atsitinka, pasižiūriu į dabartinių politikų biografijas. Peržvelgus jas artimosios istorijos kontekste, veriasi toks vaizdas: kai mes iškovojom Nepriklausomybę 1990 metais, jie buvo 10-15 metų paaugliai, sakykime, gana sąmoningi, imlūs, net hiperbolizuotai imlūs, bet teisiškai ir visuomeniškai dar neveiksnūs. Jie matė iš arti tą didįjį Nepriklausomybės žygį, juto jo jėgą, bet ne jie buvo jo iniciatoriai ir dalyviai. Ir dabar, praėjus tam tikram laikui, jiems atsivėrė didžiulė trauma - kad įvyko milžiniškos svarbos istorinis įvykis, buvo atkurta valstybė, bet ją atkūrė kiti. Man atrodo, liko ta didžioji nuoskauda dėl to, kad tai padarė ne jie. Intuityviai per pasąmonę einant, mūsų karta, 1990 metų trisdešimtmečiai, keturiasdešimtmečiai kovotojai, tapome iš tų paauglių atėmusiais pergalės skonį. Jie tapo sąmoningi, bet vidujai tikriausiai liko pažeisti Laisvės iškovojimo didingumo, nes supranta, kad toks šansas gali pasitaikyti kartą per tūkstantmetį ir jiems tikrai nepasitaikys. Paaugliams, apie kuriuos kalbu, dabar turėtų būti 40-45 metai, - tokio ir panašaus amžiaus žmonės dabar ir formuoja Lietuvos vidaus ir užsienio politiką. Ir kaip Edipo kompleksą išgyvenantis vaikas nekenčia tėvo, jie nekenčia Sąjūdžio asmenybių, nes jos yra iš tos šlovingos praeities. Tai tartum visuomeninis Edipo kompleksas, - aš tokį paaiškinimą randu.

Visi paaugliai yra maištautojai, pradedant hipiais, protestavusiais prieš karą Vietname. Šiandienos Lietuvai atstovaujantys veikėjai kovos krikšto nepatyrė, bet jį matė ir nesąmoningai savo nuoskaudą sublimuoja į tariamai didingą veiksmą, norėdami įrodyti, kad jie ne prastesni.

- Pavyzdžiui?

- Vieną ryškiausių šio pretenzingumo pavyzdžių atsimenam visi: Gabrielius Landsbergis Partnerystės įstatymą prilygino, atsiprašau, Kovo 11-osios aktui. Apie Heraklio žygdarbį žino visi. Bet šiandien, kai nedidvyriai garbina nedidvyrius, kad būtų įprasmintas ir tų, ir anų buvimas šioje žemėje, nieko nelieka, kaip tik imituoti, kad Augėjo arklides išmėžę jie. Bet žygdarbio juk nėra. Kadangi jie iššlavė tik šiaudelį, lieka prilyginti jį, t.y. partnerystę, Kovo 11-ajai. Jo kartos politikams reikia kovos objekto, reikia didelio, šviesaus tikslo. Bet kadangi šiandien nėra karo Vietname, laisvė atkovota kitų, o karas su skurdu niekad nebus baigtinis, todėl jų kovos objektas yra koronavirusas, Aliaksandras Lukašenka, LGBT teisės... Nepriklausomybę kūrusiems nereikėjo galvoti, prieš ką ir už ką maištauti, - jie ėjo ir nuėjo į Nepriklausomybę... O akceleratai nežino, kas yra karas, kas yra badas, fiziškai neišgyveno nei katorgos, nei tremties, jie nepatyrė, kas yra didžiulė visuotinė bėda ir gelbėjimosi iš jos būdai, užtat jie mažus dalykus ima vadinti dideliais.

Jie nežino didžiųjų dalykų, bet, manau, jie nori būti jų dalimi. Žiūrėdamas į šiuos ir kitus „paauglius" galvoju, ką reiškia pamatinių orientyrų nebuvimas. Galvoju, kad tais atvejais, kai neįdiegti gėris ir blogis, sunku tikėtis šiomis kategorijomis pagrįstų veiksmų. Aš net nuleidžiu rankas, matydamas, kaip baigiama nutrinti blogio ir gėrio riba.

- Lygiai kaip iškreiptos pedagogikos doktrinoje: vaikui kepštelėti yra totalus blogis, ar ne?..

- Taip, negalima vaikų mušti, sako mums tie, kurie pradeda painioti nesveiką patologinį sadizmą su natūraliu auklėjimu, kuriame kažkiek esama ir normalios beržinės košės. O dabar vaikas lenda po mašina ir negalima jo sudrausti? Ar jūs kvaili, sakydami, kad jei vaikas kiša pirštus į rozetę, privalu jam išaiškinti, kaip veikia elektra? Ką jam išaiškinsi, jei patyrimo jis neturi, pažinimo neturi, nežino, kur aštru, kur neaštru, kur pavojinga, kur nepavojinga, - jam reikia tą įskiepyti. Gėris ir blogis turi būti įdiegta ir nekvestionuojama kaip dogma, kaip matematikoje aksioma: jos neįrodinėjamos, jos yra priimamos.

- Tada nekiltų klausimas, kas yra gerai: ginti valstybės sieną ar atverti ją miniai svetimšalių...

- Žinoma, kai turi pamatinius principus, būtent jais ir atsiremi į šeimą, istoriją, tautą ir valstybę... Aš suprantu, kad čia slypi pavojai, nacizmas, stalinizmas ir taip toliau, bet čia prasideda ir kitas etapas - valstybės tobulumo lygmuo. Jis paprastai remiasi nekvestionuojamais dalykais, lemiančiais atitinkamus adekvačius sprendimus.

- Būtent dėl politikų neadekvatumo vietoj Trispalvės Gedimino pilies bokšte matai baltą vėliavą...

- Juk žinot, kad už politikos padarinius iš tikrųjų atsako ne košės prisivirę politikai, o mes, valstybės piliečiai. Mes visuomet esame tik patrankų mėsa, o jie visuomet, reikalui esant, moka sumėtyti pėdas ir išnešti sveiką kailį. Visa viltis, kad tarp savo anūkų, tarp dvidešimtmečių, matau daug gražių šviesių žmonių.

- O iš Edipo komplekso paprastai išaugama, ar ne?

- Taip, galbūt ir Lietuvai nutiks kažkas panašaus, kaip alaus rūgimo procese: kai jis užputoja, putą nubrauki, ir tik tada atrandi jo tikrą skonį. Galbūt Nepriklausomybės paaugliai ir yra ta puta, kuri pati savaime nueis. Jei Batka palauks...