Menininkė Jurga LAGO: Tai Vakarų civilizacijos mirtis

- Kaip galėtumėte apibūdinti, kas šiuo metu vyksta Ispanijoje ir kas Lietuvoje?

- Vyksta, matyt, tie patys procesai ir vyksta jie koordinuotai. Ispanijoje lygiai taip pat pabrango elektra, brangsta ji ir kitose Vakarų valstybėse. Lygiai taip pat planuojama kelti mokesčius, ypač nekilnojamojo turto mokestį. Lygiai taip pat traukiasi demokratija, lygiai taip pat ruošiamasi neprognozuojamai ES spausdintų pinigų bangai... Man net sunku trumpai nusakyti, nes įvykiai veja vienas kitą „copy paste" principu.

- Tik turbūt dėl nelegalų nėra tokios velniavos?

- Ispanijon plūsta didžiulis nelegalų srautas, tik niekas nekalba apie tai. Europa tyli, Lietuva išvis nieko nežino, kad pandemijos metu, kai visa Ispanija buvo uždaryta ir žmonės negalėjo išeiti iš namų, Viduržemio jūros pietų pakrantes, Kanarų ir kitas Ispanijos salas pasiekė didžiausia iki tol buvusi imigracijos banga, ir jos masto priblokštas Seutos provincijos prezidentas J.J.Vivas pareiškė Ispanijos vyriausybei: „Tai nėra imigrantų krizė - tai yra invazija." Nors karantino griežti ribojimai neleido žmonėms judėti, tačiau atvykėliai buvo laisvi kaip paukščiai, jiems buvo organizuojamos diskotekos, jie leido dienas Sorošo išpirktuose pakrantės viešbučiuose, o už jų išlaikymą mokėjo mokesčių mokėtojai.

- Kokios nuotaikos vyrauja tarp žmonių imigrantų atžvilgiu?

- Žmonės yra nuskausminti, nes, anot vieno komentatoriaus, jie „niekada taip gerai negyveno". Ir būtent dėl to komforto, kurio nieku gyvu nenori prarasti, jie tampa labai pažeidžiami ir jautrūs, todėl labai lengvai manipuliuojami. Šalis nuskausminta, ji nebeturi išgyvenimo instinkto, kuris Ispanijai lygiai toks pat svarbus kaip ir mums, turintiems tokį kaimyną kaip Rusija ar Baltarusija. Ispanai labai sunkiai išsivadavo iš aštuonis šimtmečius trukusios musulmonų priespaudos, o šiandien kaimyninis Marokas stipriai ginkluojasi Jungtiniams Arabų Emyratams padedant (kam dar - neaišku) ir ketina atsiimti du Ispanijos miestus, į kuriuos siunčia tūkstančius emigrantų... Visi supranta, visi žino, ir niekas nieko negali padaryti, nes visi tikriausiai yra kolektyvinės eutanazijos paveikti... Būtent tokia ir yra Vakarų civilizacijos mirtis...

- Bet jūs savo feisbuko paskyroje nesiliaujate siuntusi įspėjimus. Kodėl?

- Matyt, pasižymiu tam tikru jautrumu, kuris duotas tik menininkui arba kuriančiam žmogui. Ne jūs viena klausiate, kam aš rašau, kas man iš to, ar man apsimoka; taip, man labai apsimoka, nes aš mažiau nervinuosi. Aš pasakau, ir man ramiau, aš savo padariau, perspėjau, o jūs su ta informacija darykite, ką norite. Ką galiu, tą darau.

- Menininkai, sakote, turi stiprią nuojautą ir tą matymą į priekį, tad kur toji kultūrinė kariauna?

- Kad sprogtų kaip koks trotilas kūrybiškumo bomba, kūrėjas, kuriam duotas ir talentas, ir valia pridengti jį darbu bei prakaitu, turi būti laisvas. Be jos menininkas galės sekti laisvai kuriančių įkandin, kopijuoti, plagijuoti ir panašiai. Šiandien laisvų menininkų aš pažįstu, bet jų yra vienetai, - tiesiog šiandien toks gyvūnas, kaip laisvas menininkas, nebeegzistuoja, jo nėra. Diduma jų, kaip ir sovietmečiu, vienaip ar kitaip yra išlaikomi valstybės, gyvena iš mokesčių mokėtojų, institucijų kišenės. Galima ginčytis, gerai tai ar blogai, bet, manau, kad labai blogai jiems patiems, vartotojui, menui ir apskritai valstybei. Laisvo menininko kelias yra slidus, jis pilnas nuotykių, bet jis yra vaisingas, o jei tau nebe penkiolika, jei tu brandus menininkas ir esi priklausomas nuo motinos valstybės, tai vienintelis tavo maištas gali būti - nusivalyti šokoladu ištepliotą veidą Trispalve...

- Meno kritikų jis buvo prilygintas revoliucingam gestui...

- Tai kaip paauglio maištas. Tokie menininkai neišaugę iš paauglio mentaliteto, jie ir elgiasi kaip paaugliai. Jie negali brandžiai mąstyti, jie negali turėti nuomonės, jie vengia daugybės temų, jie turi elgtis, kaip „mama" pasakė, kitaip negaus šokoladui pinigų... Jų protestai - „leistinuose rėmuose." Jie niekada nesiimtų tikrai rizikingų ir nepatogių temų, kurios galėtų nutraukti maitinančią valdišką bambagyslę.

- Šiaip ar taip, jie priskiria save elitui, pažangiųjų sluoksniui...

- O kas jiems lieka? Jie turi pateisinti savo pasirinkimą, savo darbą, savo būtį, kai kurie - savo apdovanojimus, savo pasiekimus savo pasitenkinimą... Jų funkcija atidirbti šeimininkui ir jo šeriančiai rankai, - gyvenantis iš valstybės turi ginti savo šeimininką. Tiesa, visais laikais menininkas priklausė nuo aristokratų ir glausdavosi prie stipresnių, bet palyginkime, ką sukūrė, sakysim, Mikelandželas, da Vinčis, ir ką konceptualistai sukuria šiandien. Praeities didieji meistrai, galima sakyti, sukūrė Europą, ir jų dėka ji šiandien maitinasi iš turizmo. Iki šiol iš viso pasaulio čia traukia turistai norėdami pamatyti, ką prieš kelis šimtmečius gyvenę menininkai mums paliko... Stovi jų katedros, jų kurtos skulptūros, nutapyti paveikslai. O ką mes paliksime?

- Nespėjote pajusti, kad po Šeimų maršo, kuriame nuskambėjo ir jūsų pasisakymas, „teisingai" mąstantiems tapot visiškai svetima, kad jie jūsų išsižadėjo?

- Aš nepriklausau jokiam sluoksniui ir niekada nepriklausiau. Esu laisvas žmogus ir galiu sau leisti klysti, galiu sau leisti prabangą - gyvenimą nuo didelių duobių iki aukštų profesinių pasiekimų. Kad ir kiek man tai kainuotų, man tai patinka, man sekasi, tad sau leisti galiu daug. Jeigu manęs išsižadėtų mano mama, kuri buvo, beje, Šeimų marše, ar tėtis, va čia būtų bėda iš tiesų.

- Po Valstybės dienos iškilmių prezidentūroje, pirmosiomis save elitu laikančios publikos eilėmis nuvilnijo šnabždesys: jam nelabai patiko, kad jūs ir dar kelios kitaip mąstančios ir drąsiai kalbančios asmenybės buvote pakviesti į priėmimą.

- Dabar man visiškai nesvarbu, ką jie galvoja, žinau, kad jie minta iš mano ir panašių į mane žmonių darbo vaisių, o ne aš iš jų. Bet koks laisvas žmogus tokiems atrodo it pavojingas anachronizmas.

- „Tauta jau seniai ir atvirai suskirstyta į naudingus - SAVUS, ir nereikalingus - SVETIMUS, - į europrogresyviuosius - valdžios lėšų įsisavintojus - ir į atsilikėlius - patriotus kaimietukus", - prieš kiek laiko pakliuvo į akis jūsų tėčio, taip pat garsaus menininko Vytauto Karčiausko, komentaras. Kaip manote, ar įmanomas dialogas, netgi paliaubos, tarp „savų" ir „svetimų"?

- Manau, didžiausia klaida yra manyti, kad ginče gimsta teisybė ir kad mes kalbomis galime ko nors pasiekti. Europa gyvena gilaus socializmo sąlygomis, didelės korporacijos daro didžiulę įtaką valstybei ir čiulpte čiulpia jos pinigus, visuomenė priversta dirbti išrinktųjų grupei, - čia dialogo būti negali ir nebus, tik, matyt, reikėtų daiktus vadinti savo vardais: „savus" iš tikro reikėtų vadinti partine oligarchija. Mačiau ir Vilniuje proteguojamos programos „next generation" („nauja karta" - angl.) plakatų, siunčiančių žinią apie tuščius pinigus, kurie kaip visuomet pridengiami kilniais tikslais, šiuo atveju - klimato kaita, lygybėm ir gerovėm, tačiau iš tikrųjų šitie „next generation" pinigai praskolins mūsų valstybes. Didžiausia klaida manyti, kad jie bus duodami už dyką. Tikriausiai tai ir yra Klauso Švabo pasaulio „didžiojo perkrovimo" („The Great Reset") plano dalis. Jo knygą tiesiog privalome perskaityti: ji papunkčiui išdėsto mūsų ir mūsų vaikų ateitį iki 2030 metų. Mes jau esame proceso viduje.

- Neuždirbti pinigai atima motyvaciją dirbti, argi ne?

- Prieš pusmetį Ispaniją sukrėtė skandalas, kai 10 jaunų populiariausių milijoninėmis auditorijomis pagarsėjusių „geimerių", „blogerių" ir „jutūberių" išvyko iš šalies, pareiškę, kad socializme jie negyvens ir nemokės mokesčių tokiai valstybei, kokia šiandien yra Ispanija. Jie labai tiksliai įvardijo problemą, tarę neišlaikysią šitos kylančios tešlos, šito dekadanso, nes pensijos mokytojams, gaisrininkams ir kitiems darbo žmonėms tėra tik lašas, palyginus su jūra išlaidų valdymo aparatui išlaikyti. Šis aparatas toks išsipūtęs, ir jis vis pampsta, kaip koks monstras įgaudamas vis didesnę galią. Jeigu jo nepažaboji, kol jis mažas, jis tave suės. Mes esame priėję ribą, kai jau vargu ar pažabosime. Ne veltui Europos kariuomenės raginamos orientuotis į valstybių vidaus reikalus ir mokomos, kaip malšinti riaušes. Manau, kad tam ruošiamasi ir Lietuvoje... Kiek ilgai naikinama mūsų pačių rankomis Europa atlaikys ir kam tai naudinga, kitas klausimas. Stipri Europa yra nenaudinga nei Kinijai, nei Rusijai, nei, matyt, tai pačiai Amerikai. Tik šiandien ji paliegusi, dekadentiška ir griūvanti. Vakarų civilizacijos būtis kur kas baisesnė negu rašė filosofas Osvaldas Špengleris.

- Jau nebe civilizacijos saulėlydis, o sutema?

- Jau visa naktis. Ispanijoje dar akivaizdesnė žmonių bejėgystė ir dvesianti kultūra. Žmonės, saugantys savo „aifonus", namus ir ramybę, yra Europos Achilo kulnas, ir būtent saugodami savo gera, nepaisydami savo aplinkos, savo bendruomenės, na, tautos interesų, jie ir neteks „aifono", namų ir ramybės. Paklauskite savęs, kodėl Ispanijos karališkoji šeima, aristokratija ir labai turtingi žmonės leidžia savo vaikus į privačias ir labai brangias konservatyvias mokyklas. Privačiose mokyklose Lietuvoje vyrauja visiškas liberalizmas su visu įmanomu „progresu", o Ispanijoje tokios mokyklos tikrai konservatyvios, kur net į sutartis įtraukti punktai, kad vaikai bus saugomi nuo LGBT, genderizmo ideologijų ir pan. Kodėl? Atsakymai visuomet būna paprasti: tie žmonės turi ką prarasti - didelius pinigus, didelius verslus, pagaliau jie negali leisti, kad jų vaikai neturėtų palikuonių. Šeimų ardymo vajus ir genderizmas tiek Ispanijoje, tiek Lietuvoje, skirtas „planktonui" - vargšiukams, kurie beveik nieko neskaito, žiūri propagandinę televiziją, kurie neturi nei laiko, nei pinigų ir yra nuoširdžiai įtikėję generalinės partinės linijos teisingumu.