Merginos kareiviškos košės nebijo

Kariška duona - skaniausia

Utenoje gyvenančiai 18-metei abiturientei Karolinai Vilčinskaitei kariuomenė - ne naujiena. Ji kariškos duonos panoro paragauti jau 9 klasėje. Dabar mergina yra savanorė, šaulė, užsiima ugniagesyba. Karolina sako per visą šį laiką išbandžiusi save įvairiose su kariuomene susijusiose veiklose, galvojusi net stoti į Karo akademiją ar dirbti teisėsaugoje. „Kai tik pasirodė informacija apie šauktinius, iš karto susidomėjau. Pagalvojau, kad čia puikus sutapimas, nes planavau baigti bazinius karinius kursus, tačiau grąžinus šauktinius jų nebeliko. Pamaniau, kad 9 mėnesiai tikrai nėra ilgai, ir užsirašiau“, - teigia Karolina.

Ji sako, kad šauktinio kasdienybė gali būti ne tik puiki patirtis, bet ir karjeros pradžia. Mat jaunosios savanorės tikslas - leitenanto laipsnis. Būsima šauktinė sako nemananti, kad tarp kitų kariūnų išsiskirs dėl to, kad ji mergina: „Manau, kad kariuomenėje yra lygybė ir didelio skirtumo tarp moterų ir vyrų nėra. Tai man ir patinka. Vertinu principą - vienas už visus, visi už vieną. Gal kaip moteriai netgi norisi ne nuolaidų ieškoti, o baigti kursą geriausiai už visus ir kitiems įrodyti, kad gali. Teko skaityti vyriškas diskusijas internete, neva merginos, užsirašiusios į šauktinius, nė nesupranta, kur brenda. Bet aš manau, kad taip rašantieji patys nėra tiek kariško gyvenimo ragavę, kiek teko man.“

Palaikymas, Karolinos nuomone, - svarbiausia, kai norisi gyvenimą sieti su karyba. Ji džiaugiasi, kad jos idėjas palaiko artimieji ir šeima. Mama, išgirdusi per televizorių, kad trys merginos Lietuvoje yra pareiškusios norą atlikti privalomąją tarnybą, nesuabejojo, jog viena iš jų - jos dukra. Kadangi kariuomenė Karolinai ne naujiena, ji sako besijaučianti tinkamai pasiruošusi ir fiziškai: neseniai dalyvavo trijų savaičių mokymuose, jau išbandė save ir išgyvenimo kursuose. „Tokia patirtis, manau, praverčia tiek kariškame, tiek civiliniame gyvenime. Visuomet reikia mokėti prisitaikyti ir būti pasiruošusiam. Kai esi kažko panašaus patyręs, žinai, ko tikėtis, ir ta pati kuprinė nebeatrodo tokia sunki. Žinoma, gal pirmą mėnesį tarnyboje bus kiek nejauku visiems, tačiau, manau, kad susidraugausime. Džiaugiuosi, kad savanoriškai tarnaujantieji ir šauktiniai bus ruošiami atskirai, nes atrodo, kad savanorių kuopose turėtų būti daugiau motyvuotų jaunuolių“, - džiaugiasi Karolina. Būsima šauktinė sako į lagaminą tarnybai neimsianti makiažo reikmenų, nes žino, kad nei miške, nei karo lauke jų neprireiks.

„Manau, kad didžiausi iššūkiai laukia tų, kurie bus nepasiruošę fiziškai, nes sportuoti tikrai reikės labai daug. Taip pat svarbu ištvermė, kurios reikės žygiuose ir rikiuotėje. Bet turbūt pagrindinė taisyklė - nenusižengti. Nes dėl vieno žmogaus klaidos kenčia visa kuopa. Manau, būtent disciplinos ir paprastumo trūksta mūsų jaunimui. Daug kas galvoja, kad ateis į kariuomenę, pailsės, ramiai pratems tuos 9 mėnesius, ir tiek. Bet kariuomenėje nėra lengvų dienų, čia netoleruojami atsikalbinėjimai ir visi turi žinoti, kad vadas visada teisus“, - savo patirtimi dalijasi Karolina.

Ji sako besidžiaugianti, kad privaloma tarnyba grąžinta ir tai galbūt padės šiek tiek išjudinti baruose ir kavinėse užsisėdėjusį jaunimą: „Privalomoji tarnyba pasėtų ir daugiau patriotiškumo, nes akivaizdu, kad jaunimas nėra labai patriotiškas. Per valstybines šventes ir minėjimus didžioji dauguma dalyvių - senyvo amžiaus žmonės, jaunimo būna labai mažai. Yra nemažai jaunimo, kurie patys nežino, ko nori, bet nenori nei studijuoti, nei dirbti, nei tarnauti. Manau, jaunuoliai be reikalo taip išsigando kariuomenės, nes tai galėtų būti puiki vieta išsiugdyti discipliną, vyriškumą ir apsispręsti, ko nori gyvenime.“

Makiažo reikmenų į mišką neims

Neakivaizdžiai baigti socialinio darbo bakalaurą siekianti ir medicininių kaukių gamybos srityje dirbanti 21 metų Sandra Petrovičiūtė taip pat sako ilgai negalvojusi, ar pateikti prašymą atlikti privalomąją tarnybą. Pasieniete tapti norėjusiai Sandrai žinia apie šauktinių grąžinimą buvo puiki galimybė: „Man visuomet labai patiko moterys su uniforma. Jos visuomet tokios gražios, pasitempusios, pasitikinčios savimi. Išgirdusi apie šauktinių grąžinimą paskatino ir mama, pritardama, kad tai puiki idėja. Tad daugiau nebedvejojau.“

Sandra džiaugiasi, kad naują jos veiklą palaikė ne tik artimieji bei draugai, bet ir darbdavys, jis mielai sutinka 9 mėnesius išlaikyti Sandrai darbo vietą. O šiai panorus tarnyboje pasilikti dar ilgiau, taip pat bus ne prieš merginą išleisti tarnauti Tėvynei.

Nuolat naujos veiklos ieškanti Sandra sako, kad kariuomenė, kuri neva skirta vyrams, jos visiškai negąsdina: „Taip, tikrai manau, kad bus sunku, bet esu viskam pasiruošusi. Dabar daug sportuoju ir bėgioju, noriu sutvirtėti fiziškai, kad būčiau geresnės formos ir tarnyboje būtų lengviau. Manau, didžiausias iššūkis, kuris gali užklupti kariuomenėje, - pratybos žiemą lauke. Turbūt labiausiai gąsdina šaltis, kurį, žinau, kariams žiemą kartais tenka kęsti. Daugiau niekas baimės nekelia, košės man patinka, tai ir kareiviškos nebijau.“

Privalomoji tarnyba Sandrai taip pat galėtų tapti karjeros pradžia. Jauna savanorė šauktinė sako mielu noru po 9 mėnesių norėsianti kariuomenėje atrasti savo vietą. Paklausta, ar nepasiilgs moteriškų užsiėmimų, Sandra kategoriškai atkerta, kad ne: „Žinoma, kiekvienai moteriai tokios procedūros kaip manikiūras, pedikiūras, SPA procedūros yra malonumas, tačiau to tikrai nepasiilgsiu. Manau, kad nusprendusiai žengti žingsnį į kariuomenę reikia žinoti, kokie yra reikalavimai ir standartai. Jei makiažas ir moteriški aksesuarai svarbiau, gal nėra ko ir brautis į kariuomenę.“

Savo noru tarnybą atliksianti mergina tvirtina, kad vyriškiams, jei kariuomenėje bus engiama, atsilygins tuo pačiu, nes kariuomenėje ir turi būti lygybė. „Šiais laikais vaikinai netvirti ir nevyriški, mano aplinkiniai nė neketina eiti tarnauti. Manau, jau vien todėl nereikėjo panaikinti privalomosios tarnybos. Kita vertus, džiaugiuosi, kad ji grąžinta bent laikinai. Gali būti, kad jaunimas, atitrūkęs nuo kariško gyvenimo, vėl prisimins patriotiškumą jau vien paklausę grįžusių bendraamžių pasakojimų. Juk Lietuva - mūsų namai ir Tėvynė, turime ją mylėti ir ginti“, - įsitikinusi Sandra.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“