Mokslininkas, gydytojas,dvasininkas Jurgis Ambraziejus Pabrėža

Žemaitijos krikšto 600 metų jubiliejui renkant medžiagą apie šviesuolius kunigus, turėjusius įtakos Žemaitijos krašto švietimo raidai, mums buvo pasiūlyta ryškiomis raidėmis įrašyti Jurgį Pabrėžą. Gavome Lietuvių katalikų mokslo akademijos Romoje išleistą tėvo Viktoro Gidžiūno monografiją „Jurgis Ambraziejus Pabrėža“, kurioje išsamiai aprašytas šio iškilaus Žemaitijos dvasininko gyvenimas.

Monografija, kita surinkta medžiaga liudija, kad greta garsių žemaičių žemės vyrų, tokių kaip vyskupas Motiejus Valančius, istorikas Simonas Daukantas, XIX a. savo darbais ir nuopelnais garsėjo pranciškonas tėvas Ambraziejus Jurgis Pabrėža.

Jis apibūdinamas kaip įžvalgus mokslininkas, jautriasielis gydytojas, didis savo krašto istorijos mylėtojas, minias uždegantis oratorius ir dvasininkas, kuris savo gyvenimą ir talentą paskyrė tarnauti žmonėms.

Jurgis Pabrėža gimė 1771 m., mokėsi Kretingos mokykloje, porą metų studijavo mediciną Vilniaus universitete. Grįžęs į Žemaitiją, baigė Varnių kunigų seminariją, kunigavo Šiluvoje, Tveruose, Plungėje. Nuo 1816 m. J.Pabrėža tampa pranciškonų vienuoliu tretininku ir gauna Tėvo Ambraziejaus vardą.

J.Pabrėža - pamokslininkas ir švietėjas

Tėvas Ambraziejus, būdamas vienuolyno misionieriumi, išgarsėjo sakomais pamokslais. Jiems ruošdamasis J.Pabrėža studijuodavo gyventojų papročius, būdą, elgesį ir ydas. Jo pamokslai vertinami kaip to krašto papročių pažinimo šaltinis. Įdomi J.Pabrėžos pamokslų pedagogika. Jis dažnai ragina blogį darančius vaikus griežtai, bet teisingai sudrausti, nes tėvai, kurie nemoko vaikų dorai gyventi, daro didelę žalą augančiai asmenybei. Savo pamokymus paremia Šventojo Rašto posakiu: „Kas myli savo sūnų, plaka jį dažnai, kad juo džiaugtųsi savo gale“. Tačiau vaikams suaugus tėvų griežtumas nebepadėsiąs, tada reikią laikytis šventojo Pauliaus patarimo: „Tėvai, neerzinkite savo vaikų“. Daugelyje pamokslų J.Pabrėža kalba apie šeimas, sutuoktinių pareigas, moralę.

Ištisas ciklas pamokslų skirtas žemaitiškų papročių aprašymui. „Daug dalykų įaugo į žemaičių gyvenimą, tapo neatskiriama žmonių pamaldumo dalimi“, - rašo V.Gidžiūnas monografijos skyriuje „Žemaičių papročiai Pabrėžos pamoksluose“. Garsiam pamokslininkui buvo galimybė iškelti tai, kas jų papročiuose nesiderino su krikščioniškais papročiais, o užrašyti papročiai liko vertinga medžiaga apie XIX a. pradžios žemaičių papročius.

J.Pabrėžos pamokslų klausydavo minios žmonių. Jie parašyti žemaičių tarme, parengti spaudai keli rinkiniai, apie 250 pamokslų (šiuo metu jie - Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje). Apie J.Pabrėžą kaip dvasinį vadovą, švento gyvenimo žmogų byloja paliktos dvasinio turinio knygos, o viena jų - „Pakratimai ant saužinės“, vyskupo M.Valančiaus rūpesčiu išspausdinta Prūsuose.

J.Pabrėža kurį laiką mokytojavo Kretingos mokykloje, iš kurios yra išėję nemažai kunigų, gydytojų, istorikų. Dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, geografiją ir tikybą. Juozo Tumo-Vaižganto teigimu, Vilniaus profesoriai jam įkvėpė meilę gamtai, todėl per gamtos pamokas „...pasiėmęs lazdą ir būrį vaikų,(...) apžiūrinėdavo kiekvieną augalėlį, pradedant nuo šimtamečio medžio iki smulkiausio kimino“. Geografijai dėstyti parašė visų penkių žemynų fizinės ir politinės geografijos vadovėlį, taip pat lotynų kalbos gramatiką.

Kaip mokytojas jis ir mokė, ir auklėjo savo mylimus mokinius būti ramius, blaivius, pamaldžius, išmintingus ir dorus, kuklius ir sąžiningus. Vengti tuštybės, nereikalingo smalsumo, nesantaikos ir puikybės.

Platino žmonėse ir lietuviškas knygeles, net S.Daukantas jam siųsdavo platinti ir savo parašytų knygelių. Vyskupui M.Valančiui J.Pabrėža siuntė medžiagą rašomai „Žemaičių vyskupystei“.

Liaudies gydytojas, botanikas

J.Pabrėža parengė apie penkiasdešimt darbų botanikos tema, enciklopedinį leidinį apie gydomuosius augalus, jie buvo išleisti JAV. Jis sukūrė žemaitišką botanikos terminologiją, aprašė ligas, jų požymius, gydymą. Iki šiol žemaičiai jį atsimena ne tik kaip šventą žmogų, bet ir kaip žmonių gydytoją. Jis rašė profesoriui Volfgangui: „...dažnai lankydavau įvairius ligonius, neturinčius jokios medicininės pagalbos, o jų kančios mane labai jaudindavo, tad norėjau nors šiek tiek padėti jiems“. Iš tiesų pas jį gydytis ir patarimų plaukė žmonės iš visos Žemaitijos.