Mokyklų durys grįžtantiems lietuviukams atviros

Dzūkija laukia savų

Vienoje Lazdijų rajono mokyklos aštuntoje klasėje mokytis šiemet pradėjo iki šiol Anglijoje mokiusis moksleivė. „Mergaitė augo lietuvių šeimoje, kalbą ji moka, vienintelė problema ta, kad ji niekada nesimokė lietuvių mokykloje. Su disciplinų mokytojais mes nuolat aptariame naujokės adaptaciją. Mokytojai pastebi, kad dalykinių žinių moksleivė turi, bet varžo kalbos barjeras. Todėl didžiausias rūpestis mūsų yra padėti mokinei išmokti gimtąją kalbą. Lietuvių kalbos mokytoja su ja daug dirba. Mergaitė puikiai moka anglų kalbą, todėl vieną iš trijų šios disciplinos pamokų aukojame papildomam gimtosios kalbos mokymui. Pagal lietuvių kalbos mokytojos sudarytą planą tą valandą su naujoke dirba mokytojos padėjėja“, - pasakojo direktorės pavaduotoja Kazimiera Gegužienė.

Ši patirtis mokyklai ne nauja. Praėjusių metų pabaigoje į mokyklą iš Anglijos atvyko broliai, penktokas ir aštuntokas. Berniukai taip pat nebuvo mokęsi lietuvių mokykloje. „Džiaugiamės, kad pavyko padėti vaikams perkopti iš vienos ugdymo sistemos į kitą. Penktokėlį gimtosios kalbos tėvai buvo truputį pramokinę, o vyresniajam viską teko įveikti pačiam. Naujokai buvo gana motyvuoti, tai taip pat turi nemažą reikšmę. Šiemet vienas brolių šeštokas, kitas - devintokas ir jiems sekasi tikrai neblogai“, - didžiuojasi pedagogė.

Džiaugiasi ir tuo, kad abu „užsieniečiai“ gerai išauklėti. Tai esąs šeimos nuopelnas. „Turime pripažinti, kad kitos kultūros mokymo sistema vaikų nepakeitė. Iš to, kaip jie supranta pareigą, akivaizdu, kad jie mokėsi sistemoje, kur mokiniai privalo laikytis normų. Mes, lietuviai, esame daug atlaidesni“, - pastebi pavaduotoja. Skundų iš vaikų, kad jiems čia nepatinka, netekę girdėti. Stengiasi jiems padėti pedagogai, labai palaiko klasės draugai.

Gimtinės skiepas gajus

„Pernai rugsėjį į mūsų mokyklą iš Anglijos atkeliavo antrokėlė. Labai miela, gražiai bendraujanti su vaikais. Ar jums yra tekę girdėti, kad mergaitė išeitų prieš klasę ir iš visos širdelės pasakytų: „Vaikai, kaip aš jus visus myliu“? - antrokų mokytoja buvo pakerėta tokio džiaugsmo proveržio. - Jei kas nepatinka, mergaitė atvirai pasako, kas ir kodėl. Mums tai dažnai neįprasta.“

Brolių užsieniečių tėvai visam laikui dar negrįžę, dar kuria namus Lietuvoje, išvažiuoja užsidirbti. Anot pedagogės, jeigu parvežė į gimtinę vaikus, ir patys netrukus sugrįš. Abu berniukai myli gražią Dzūkijos gamtą, mėgsta žvejoti, jiems čia patinka.

„Kalbėjau su vyresniuoju, nė už ką nenorėtų iš čia išvažiuoti. Mokinukių mamos jau čia įsikūrė, šeimos pasistatė namus. Turiu viltį, kad mūsų taip nelengvai išmokyti vaikai neišvažiuos iš gimtinės, jei taip atkakliai stengiasi čia pritapti“, - tiki K.Gegužienė.

Anot mokyklos administracijos atstovės, mokyti iš užsienio grįžusį vyresnį vaiką - didelis įpareigojimas. Daug tenka dirbti individualiai. Mokytojai supranta, kad užsieniečiai negali mokytis kaip visa klasė, jiems reikia duoti laiko. Užsienio kalbą gerai mokantys dalykininkai sutrikusį mokinį per pamoką kartais išklauso ir jo geriau mokama kalba. „Svarbiausia nesukurti situacijų, dėl kurių mokinys pasijustų blogai. Viskas ateina palaipsniui, palengva, džiaugiantis laimėjimais abiem pusėms“, - teigia pedagogė.

Grįžta apsisprendę

Tarp iš užsienio grįžtančių lietuvių Marijampolėje populiariausia „Ryto“ pagrindinė mokykla. Šiemet ji mokys 11 vaikų. Dar tiek pat mokysis kitose miesto mokyklose.

„Turime vieną aštuntokę, vieną penktokę, bet dominuoja mažiukai. Ketinančios persikelti į gimtinę šeimos sugrįžimo laiką derina prie vaikų mokslo pradžios. Kuo vaikai mažesni, tuo jiems lengviau integruotis. Esame turėję ir vyresnių mokinių. Jeigu vaikas užsienyje mokėsi penkerius ar daugiau metų, įsilieti į kitą sistemą jam yra didelis iššūkis“, - teigia „Ryto“ pagrindinės mokyklos direktorius Vladas Klasavičius.

Patyrusio pedagogo manymu, abi sistemos yra labai skirtingos, vaikams reikia laiko adaptuotis. Lengviau tiems, kurių šeimos vaikų gimtosios kalbos ugdymui skyrė daugiau dėmesio. „Mokykloje neužtenka sklandžiai lietuviškai kalbėti, svarbu ir mokėti rašyti. Todėl skiriame papildomas pamokas, ir iki tol taip darėme. Aišku, permainos vaikams būna stresas. Vieni adaptacinį laikotarpį pakelia lengviau, kitiems sunkiau sekasi. Pasakyti, kur lengviau mokytis vargu ar galima, bet turbūt nėra abejonės, kad sistemos yra skirtingos, o užsienio mokyklos turtingesnės“, - teigia mokyklos vadovas.

„Ryto“ mokyklai jau įprasta priimti iš svetur grįžtančius lietuviukus. Net jei jie nekalba lietuviškai. „Stengiamės šeimas palaikyti, kai jie nedrąsiai pas mus ateina, džiaugiamės, kad grįžta, drąsiname. Daugumos tėvai grįžta su vaikais kartu. Kitų šeimų su vaiku grįžta vienas tėvų, kitas dar lieka padirbėti. Nutikimų, kad vaikas pradeda lankyti mokyklą, o paskui tėvai jį pasiima ir išsiveža, gana reti. Rinkdamiesi, kur leisti vaiką mokytis, tėvai jau būna apsisprendę, kur leis šaknis. Stebime, kad grįžtančių iš užsienio lietuvių vaikų daugėja. Ne kartais, bet po kelis procentus. Grįžtančios šeimos sako, kad ir ten rojaus nėra“, - šypsosi mokyklos vadovas V.Klasavičius.

Kiekvienas mokinys - atradimas

Visi šiemet į „Ryto“ mokyklą atėję vaikai - skirtingų šeimų. Anksčiau yra tekę mokyti ir po kelis vienos šeimos vaikus.

„Viena šeima atvyko iš Vokietijos. Tėvas - vokietis, mama - lietuvė, vaikai lietuviškai nekalba. Vyresniajam adaptuotis buvo sunkiau, dabar jis mokosi iš užsienio grįžusių lietuvių mokykloje Vilniuje. Kiti du vaikai pritapo puikiausiai. Daug kas priklauso ir nuo vaiko būdo. Prieš dvejus metus mes turėjome ir braziliuką. Berniuko tėvas ne visus metus žaidė futbolą „Sūduvos“ komandoje, o mes mokėme jo berniuką lietuvių kalbos. Toks bendraujantis vaikas buvo, taip gerai pas mus jautėsi. Per tokį trumpą laiką nespėjome išmokyti, bet suprasti jau suprato. Jis mokyklos talismanu tapo. Nauda iš tokių vaikų ir mums visiems. Vaikai daug ką kitaip ima suprasti“, - pasakojo V.Klasavičius.

Saulės miestas jaunėja

Mokinių registre yra domuo - „Lietuvių kilmės užsieniečių statusą turintys vaikai“. Šį statusą gauna užsienyje daugiau nei trejus metus gyvenę ir į Lietuvą grįžę vaikai. Jų ugdymui iš valstybės biudžeto skiriamos papildomos lėšos.

Stipriai šiemet paaugo iš užsienio grįžusių lietuviukų sąrašas Šiaulių mokyklose. Kaip sakė Šiaulių miesto Švietimo skyriaus vedėjos patarėjas Rimas Marcinkus, rugsėjo 1 d. duomenimis, bendrojo lavinimo mokyklose ugdomi 49 iš užsienio parvykę vaikai. Iš jų 33 pradinukai, vienas priešmokyklinukas, devyni mokosi 5-8 klasėse, šeši - gimnazinėse klasėse. Lopšelius ir darželius šiemet pradėjo lankyti 37 iš užsienio parvykusių šeimų vaikai. Dažniausia grįžimo priežastis esanti tėvų sprendimas savo vaikų gyvenimą sieti su Lietuva.

Yra kitų priežasčių, kartais net skaudžių. Štai vienoje Šiaulių mokykloje mokosi du vaikai, kuriuos po dukters mirties iš Ispanijos susigrąžino seneliai. Mokykla dėjo daug pastangų, kad nė vieno lietuviško žodžio nemokantys vaikai įsilietų į lietuvių mokyklą. Laimėjo Lietuva, sulaukusi dviejų piliečių.

Lietuvos trauka nemažėja

Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Irma Riukienė informavo, kad gimnazija šiemet turi penkiolika užsienyje gyvenančių, bet nuotoliniu būdu besimokančių mokinių. Vieni jų išvykę laikinai, kiti besiruošiantys grįžti, treti gyvena tarp dviejų šalių.

„Turime įvairių situacijų. Vyresni, trečių, ketvirtų klasių mokiniai, dažniausiai išvažiuoja pagal mainų programas. Ten jie gyvena be tėvų. Iššūkis dvigubas - tėvams ir mokyklai. Šie mokiniai išvažiavę laikinai. Kasmet turime mokinių, kurie su tėvais nuolat gyvena užsienyje, bet nori įgyti išsilavinimą Lietuvoje. Lietuviškas žodis per atstumą keliauja į Ameriką, į Japoniją, Kiniją, Airiją, Švediją, Vokietiją. Šia galimybe džiaugiasi tėvai, gali išlaikyti ryšį su gimtine ir kad užsienio mokyklose jiems nereikia pergyventi sunkaus adaptacinio periodo“, - pasakojo pedagogė.

Tokiu principu besimokančių kiekvienais metais daugėja. „Visi, kas geba planuoti laiką, egzaminus išsilaiko pakankamai gerai. Mokytojams iššūkis pirmiausia tas, kad neretai yra sunku suderinti laiką konsultacijoms. Turime mokinę Kinijoje. Dažniausiai su ja tenka dirbti susirašinėjant, nes suderinti laiką akis į akį techninėmis priemonėmis gana nelengva“, - šypsosi I.Riukienė.

Ar iš šio penkioliktuko daugelis ruošiasi sieti likimą su Lietuva? Anot S.Daukanto gimnazijos atstovės, išvykę pagal mainų programas tikrai sugrįš. Daugelis studijas Lietuvoje rinksis. Bet yra ir tų, kurie būdami užsienyje jau nusižiūrėjo ten koledžą ar aukštąją mokyklą. Yra mokinių, kurie savo sprendimais ir stebina, ir džiugina. Viena pirmos klasės gimnazistė iš Airijos ir antrokas iš Vokietijos svarsto, kad ir ką nuspręs ten gyvenančios jų šeimos, pabaigę gimnaziją jie parvažiuos studijuoti į Lietuvą. „Airijoje gyvenanti gimnazistė bei jos mama teigia, kad joms artimesnė lietuviška ugdymo sistema. Mūsų mokinuko iš Vokietijos šaknys yra mišrios. Tėtis ne lietuvis, bet vaikas labai domisi mamos kilme. Iš to, ką mato atvykęs į svečius Lietuvoje, sakosi pajutęs, kad Lietuva jam mielesnė“, - džiaugiasi mokytoja.