Našumas krenta, algos auga

Darbo našumas laikomas vienu svarbiausių šalies ekonominio progreso rodiklių, jį lemia daugybė veiksnių, tarp kurių - darbuotojų išsilavinimas, patirtis, kompetencijos, mokesčių politika, verslo reguliavimas, biurokratinė našta.

Pernai Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis kas ketvirtį didėjo apie 12 proc. ir šių metų I ketvirtį jau siekė 1218,3 Eur „į rankas". Tuo metu šalies ekonomikos sukurta pridėtinė vertė pernai teaugo 2 proc.

Algos, kai kurių ekonomistų teigimu, didėjo neadekvačiai darbo našumui. Tai yra, vieno darbuotojo per valandą sukurta pridėtine vertė santykinai buvo per maža, palyginus su darbuotojo per valandą gautu atlyginimu. Tiesa, darbo našumo sumažėjimą lėmė ir tai, jog pernai į darbo rinką įsiliejo 4 proc. daugiau dirbančiųjų. Pavyzdžiui, karo pabėgėlių. Todėl per metus sukurtą pridėtinę vertę reikėjo padalinti iš didesnio skaičiaus žmonių. Dėl to atitinkamai sumažėjo ir vieno žmogaus darbo našumas.

Prie darbo našumo sumažėjimo prisidėjo ir faktas, jog naujokai dažniausiai įsidarbino mažiausios pridėtinės vertės, tai yra, ir mažiausių atlyginimų sektoriuose - viešbučiuose, maitinimo įstaigose ir pan.

Tiesa, didžiausios pridėtinės vertės sektoriuose - eksportui skirtų prekių gamyboje - darbuotojų skaičius nedidėjo. Darbuotojų stygių kompensavo įvairios technologijos. Dėl to darbo apimtys ne tik nenukentėjo, bet apie 25 proc. padidėjo. Todėl eksporto sektoriaus darbo našumas, nedidinant darbuotojų skaičiaus ir diegiant naujas technologijas, tik augo.

Darbuotojų stygių jaučiantys ar tiesiog prekybą optimizuojantys prekybos centrai taip pat įvedinėjo pirkėjų atsiskaitymo automatus ir taip kompensavo kasininkių trūkumą. Mažiau kasininkių - mažiau reikia mokėti algų.

Komentuoja Vilniaus universiteto profesorius, socialinių mokslų daktaras Romas LAZUTKA:

Ar reikia nustoti didinti atlyginimus? Manau, kad ne.

Taip, Lietuvoje darbo našumas atsilieka nuo atlyginimų augimo. Tačiau tik žiūrint nuo to, kada pradedame skaičiuoti tą atlyginimų ir darbo našumo lenktyniavimą, nuo kada startas buvo. Jeigu imsime 1-3 metus, tai matome, kad atlyginimai per tą laikotarpį didėjo vidutiniškai apie 10 proc., o darbo našumas augo lėčiau. Bet jeigu imtume 30 metų laikotarpį, tai atlyginimai ir dabar atsilieka, nes ilgą laiką algos buvo labai mažos.

Dėl to daug žmonių emigravo, nes, tarkime, lyginant su Anglija, algos buvo kokius 4-5 kartus mažesnės, o dabar jos jau artėja prie maždaug 2 kartų skirtumo. Mūsų algos skiriasi ne tik nuo Anglijos, bet ir nuo Ispanijos, kurios ekonomika panaši kaip Lietuvos. Lietuva pasivijo ir Graikiją. Aišku, ne todėl, kad mūsų ekonomika greičiau augo, bet todėl, kad tų šalių ekonomikos nusmuko. Bet vis tiek, nors mes pagal darbo našumą priartėjome prie tų šalių, mes pagal savo gaunamus atlyginimus vis vien atsiliekame ir nuo ispanų, ir nuo graikų.

Jeigu mes imame ilgą laikotarpį, tai mūsų algos vis tiek dar yra labai mažos pagal mūsų darbo našumą. Taigi mes su didinamais atlyginimais ne užbėgame į priekį, bet tik likviduojame tą per dešimtmečius buvusį atlyginimų atsilikimą. Todėl gali algos ir toliau augti drąsiai.

Tiesa, EBPO mes mažiau nei ES atsiliekame nuo algų vidurkio, nes EBPO 37-ose narėse yra ir Lotynų Amerikos šalių, tokių kaip Meksika, Čilė, kurios nėra turtingos. O ES pagal algų vidurkį mes esame sąrašo gale, mažesnius vidurkius turi tik kelios valstybės. Be to, algų statistika yra labai sudėtinga dėl skirtingų mokestinių sistemų.

Pavyzdžiui, mūsų prezidentūra siūlo kaip ir kai kuriose kitose šalyse įvesti neapmokestinamą minimumą darbuotojams, turintiems vaikų. Todėl algos priklausytų nuo to, ar žmogus - vienišas, ar augina vaikus. Ant popieriaus alga galėtų būti vienoda, bet į rankas žmonės gautų skirtingai, priklausomai nuo šeimyninės padėtis. Taip pat skaičiuojama ne tik pagrindinė alga, bet dar yra visokios premijos, 13-asis atlyginimas, viršvalandžiai ir pan.

Stebimės labai, kai universitetų darbuotojų atlyginimai yra mažesni nei „Lidl", tačiau yra dėstytojų, kurie dirba tik 0,5 ar 0,25 etato. Bet grubiai žiūrint, mūsų algos vis vien yra mažesnės nei kokioje nors Italijoje ir kitose vidutinėse ES šalyse - mūsų algos sudaro tik apie 50 proc. tų šalių algų, nors ekonomika tiek neatsilieka.

Kai kurie ekonomistai baiminasi, kad didinant algas, teks didinti mūsų eksportuojamų prekių - trąšų, baldų, maisto ir pan. kainas ir tos prekės taps nekonkurencingos. Tikrai ne. Pagal „Eurostat", Lietuvoje darbo kaštai, t.y. vienos darbo valandos apmokėjimas, yra ES uodegoje, žemiau tik kelios ES šalys. O darbo kaštai įskaičiuojami į prekės kainą. Jei mūsų verslininkai skundžiasi, kad jie negali parduoti savo prekės, nes ji tampa per brangi, tai reiškia, kad tokiam verslininkui reikia užsiimti kažkuo kitu. Nes kitose šalyse darbo kaštai yra dvigubai didesni, bet verslas vis vien sugeba savo prekes parduoti.