Nauja vasaros atrakcija - stovyklautojų tvirtybės išbandymas su taromatu

Vasara yra toks metas, kai dėl karščio ar dėl iškylavimų visiems prireikia daugiau taros. Sulčių, mineralinio vandens butelių ir, ką čia slėpti, stipresnių gėrimų. Per Jonines, gimtadienius ar tiesiog draugiškus pasisėdėjimus paežerėse, soduose.

O dabar įsivaizduokime situaciją. Dzūkijoje prie ežero savaitgalį stovyklauja trys draugiškos šeimos su vaikais. Viena šeima apsipirko Kaune ir pakeliui, stabtelėjusi Alytuje, dar paėmė mažiems vaikams sulčių. Kita šeima apsipirko Šiauliuose, o Kaune irgi užsuko į prekybos centrą. Trečiosios šeimos vyras pirko vienur, žmona, grįždama iš darbo, užsuko kitur. Rytą visus produktus sukrovė bagažinėn ir, niekur pakeliui neužsukę, nuskubėjo prie ežero. Čia visos trys šeimos draugiškai pasistatė palapines, sudėjo visus produktus bendram stalui. Vyrai nuėjo žvejoti, o atsipalaiduoti pasiėmė tam tikrų skardinių. Vaikai draugiškai siurbčiojo iš sulčių buteliukų. Mamos irgi kažką gurkšnojo. Gal mineralinį, o gal nebūtinai. Savaitgaliui baigiantis, visos trys šeimos surinko pakuotes į vieną maišą. Tarą tikėjosi priduoti artimiausiame Dzūkijos taromate. Tačiau nė vienas nepriėmė. Nes pakuotės, nors už jas užstatai sumokėti, pirktos kitur. Šiauliuose, Kaune, Alytuje, Vilniuje. Skirtinguose prekybos centruose ir viename kioske. Tad kaip elgtis draugams? Jei jie myli gamtą, todėl nenori palikti tuščios taros maišo artimiausiame Dzūkijos kadagyne? Ypač matant vaikams. Kad darželio auklytėms nepapasakotų. Kaip mamytė, tėvelis ir teta atidavė butelius Bembiui.

Butelis - kaip šauktinis?

Tad ką daryti? Yra keli variantai. Spoksoti į maišą ir vaizduotėje atgaminti, kur ir koks butelis pirktas. Kurį atsivežė Jonas, o kurį - Ramutė. Nes abu buteliai vienodi. Ir kurioje parduotuvėje kiekvienas mokėjo užstatą. O kitąkart vykstant į gamtą mintyse pasižadėti ant visos vežamos taros užklijuoti savo pavardes. Nes draugų vardai kartais sutampa. Ir ne tik pavardes užklijuoti, bet ir parduotuvių adresus. Priartėjus prie taromato, lipdukus nulaupyti. Ir ypač akylai stebėti, kad dūkstantys vaikai netyčia nesužalotų tuščios taros brūkšninių kodų. Nes net gimtasis taromatas nepriims. Tad taros surinkimas kiek primena karišką šauktinių surinkimo sistemą. Kiekvienas šauktinis priklausomai nuo jo adreso turi atvykti būtent į tą, o ne į kitą vietą. Ir atvykti sveikas. Kaip tara su nepažeistu brūkšniniu kodu.

Kitas variantas. Šeimos, įtempusios atmintį, vis vien neprisimena, kur ką ir kuri ką pirko. Ginčijasi, bet neprisimena. Nes maiše - net dešimt tuščių butelių nuo vienodo mineralinio ir penkios pakuotės nuo vienodo nektaro. Apie juos jau dūzgia vapsvos. Kiti gėrimai irgi buvo vienodi, nes bičiulių skoniai sutapo. Be to, nė vienas nenori prisipažinti, kad atsivežė alkoholio daugiau. Ką daryti? Vežti dzūko taromato išbrokuotą tarą į didžiagabaričių atliekų surinkimo aikštelę. Telefonu išsiaiškinus, kur tokią galima rasti. Arba išrūšiuoti pakuotes ir važiuoti į artimiausio miesto miegamąjį rajoną. Akylai ieškoti mėlynų, geltonų konteinerių. Vaikams, aišku, toks blaškymasis dėl taros - papildoma pramoga. Ypač vieningas sulčių buteliukų svaidymas į konteinerį. Tačiau nusiplūkusiems suaugusiesiems visai nesmagu. Kitąkart gal nuspręs nesielgti ekologiškai. Mažiau rūpesčių. Sukraus visas stovyklavietės atliekas tvarkingai į maišą ir paliks pakelėje, pamiškėje. Kad paimtų atitinkama švaros įmonė. Juk už šiukšlių išvežimą, teritorijų tvarkymą mokesčių mokėtojai užmoka. Ar švarintojai išveš? Turbūt ne. Maišas ilgai gulės. Gal net iki akcijos „Darom!“. Gal net iki kito bičiulių susitikimo prie to paties ežero. Jei anksčiau jo nepastebės koks nors briedis. Nepatikrins turinio ragais.

O kaip elgtis, jei savaitgalį kaimo sodybose švenčia ar ilsisi didesnės kompanijos? Tarkim, koks nors sudėtinis bendradarbių ar bendramokslių vakarėlis. Negi taip pat, vakarėliui pasibaigus, sugalvoja paskutinę atrakciją. Skaudančiomis galvomis rūšiuoja butelius. Čia mano, o čia - tavo. Po didesnių švenčių kartais supainiojami net vienodo modelio automobiliai. Koks nors užsimiegojęs giminaitis ar krepšys paliekamas. Tad tikėtina, kad ne visi švenčių dalyviai yra pasiryžę savo pirktos taros atsirinkimo atrakcijai.

Norvegiškas taromato mentalitetas

Kitas rūpestis gamtą tausojančiam žmogui - taromatai kai kurios taros visai nepriima. Pavyzdžiui, vienkartinių pakuočių, kurių talpa 3 litrai ar daugiau. Ir vienkartinių pakuočių, kurių talpa mažesnė nei 0,1 litro. Taip pat nepriima stipriųjų alkoholinių gėrimų pakuočių ir vienkartinės stiklinės taros. O taromatai pagaminti Norvegijoje, turbūt aišku, kodėl tokia taros selekcija. Gal tokios taros Norvegijoje negamina. Bet lietuviams - klaustukas. Jie įžvelgia savotišką didaktiką. Užkoduotą taromato šūkį. Lietuvi, negerk per mažai, negerk per daug, negerk per stipriai. Matyt, ir norvegai taip elgiasi. Arba jų vaikai negeria sulčių iš mažų pakuočių. Bet mūsiškiai mažiai geria iš mažų. Ypač gamtoje. Jų mamos rūpinasi, kad gėrimas karštyje nesurūgtų. O norvegai vaikai, matyt, iškart čiumpa didesnę pakuotę. Nes Norvegijoje vasaros vėsesnės.

Kita vertus, nors taromatai Lietuvoje ėmė veikti nuo vasario 1-osios, žmonės jau grąžino apie 80 mln. vienkartinių pakuočių, 3 tūkst. tonų plastiko. O kai kurių taromatų šonus jau spėjo aplamdyti automobiliai. Dar geriau būtų, jei tos surinktuvės būtų pritaikytos įvažiuoti ir neįgaliesiems, sėdintiems ratukuose. Juk šie piliečiai taip pat pirkėjai. Jiems irgi aktualu atsiimti užstatą.

Tačiau taromatų iniciatoriai džiaugiasi, kad benamiams butelių surinkėjams tenka keisti gyvenimo būdą. Mat ant butelio, išmesto į konteinerį, neužrašyta, kur jis pirktas. Tenka blaškytis po skirtingus taromatus. Tik ar reikia džiūgauti, kad benamių gyvenimas pasunkėjo? Kad jie praranda vieną savo pragyvenimo šaltinių. „Kailiukų“ verslą. Džiūgauti reikėtų tada, jei tų nelaimingo likimo žmonių, neturinčių stogo, iš viso Lietuvoje neliktų.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“