Taip, jis vėl pradėjo krutėti - naujasis gamtos metų ratas. Gamtoje laikas skaičiuojamas kitaip, nei mūsų pasaulyje, ten naujieji metai prasidėjo pačioje Kalėdų pradžioje.
Kitados mūsų protėviai savo laiką sugebėjo derinti su gamta, tačiau vėliau žmonės buvo verčiami savo kalendorių „derinti“ tai pagal vieną sistemą, tai pagal kitą. Kažkas iki šiol neatsigavo, savo pasenusių laiko skaičiavimo sistemų nepakeitė ir keliauja visai nežiūrėdamas į gamtą. Tačiau gamtai tai visai nerūpi. Žmogus jau nebėra jos kūrinys arba - jis nėra toks kūrinys, kuriuo gamta galėtų džiaugtis ir didžiuotis.
Naujieji metai mums smagi, bet jau kitokia - ne šventa - šventė. Joje daugiau triukšmo ir paslėpto susirūpinimo savo ūkiu, darbu, namais. Nieko nepadarysi - naujieji vienus darbus pabaigia ar bent verčia tą padaryti, kitiems darbams atveria duris. Žinoma, būtų labai smagu bent šias dienas pamiršti tokį skubėjimą ir nuo kasdienių darbų atsigręžti į šventę. Tik ar visiems taip išeina?
Mes daug ko turėtume išmokti iš gamtos. Bent jau įsiklausyti į laiką. Ar verta viską daryti tik pagal kalendoriaus ir laikrodžio linksniavimą? Sakysite - kitaip mūsų, žmonių, bendruomenėje negalima. Tačiau ar tai neprimena planinio ūkio (jaunime, ar girdėjai apie tokios „ekonomikos“ modelį) pateisinimą? Pasaulyje taip stengiasi elgtis vis mažiau darbdavių, o žiūrintys į laikrodį ir pirštu baksnojantys jo stiklą anaiptol nėra sėkmės lydimi verslininkai. Man reikia, aš galiu, aš privalau - mus to moko nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Kas žino, gal žmogų tik taip galima išauklėti ir užauginti? Tačiau gamta, didžioji mūsų mokytoja, teigia visai ką kitą: ji pasako, ko reikia, ir pasiūlo - pasirink, jei nori... gyventi. Tačiau tu gali to ir nesirinkti. Juk ne visi gamtoje gimę gyvena. Arba ne visi gyvena labai ilgai.
Prieš savaitę, labai gražų šerkšnotą rytą, tekėjo raudona saulė. Laukuose prie miško kliksėjo gulbės - jų pulkas kažkodėl neišskrido, nors jau užšalo netoliese tyvuliuojantys tvenkiniai, vanduo srūva tik siauru lauko grioviu. Toks gulbėms per mažas. Gulbės giesmininkės - daug laisvesnės, judresnės už nebyles. Per Kalėdas jos turėjo būti kažkur toli pietvakariuose - Vokietijoje ar Olandijoje, o gal - Vengrijoje. Tačiau jos pasirinko mūsų kraštą, visai jaukiai kliksėjo ir snapais pešė nušalnotus, šerkšnu apžvarbusius žolynus. Iš toli žiūrėjau į baltus paukščius, klausiausi jų melodingų balsų ir svarsčiau: kiek žmonių, pamačiusių tokį vaizdą, stvertų savo telefonus ir pultų skambinti visur ir visiems - gelbėkite, gaudykite... Nieko nereikia gaudyti ir gelbėti, nes paukščiai tokį sprendimą priėmė patys. Jie tikrai žino, ką daro. Jei reikės - pakils ir nukliksės ten, kur nėra sniego, kur galima pasiekti želmenis. Daugiau joms nieko ir nereikia. Niekada nebūsime protingesni už gamtą, nesistenkime daryti to, ko nesuprantame!
Taigi, jau nauji mūsų metai, o gamtoje - ar jau tikra žiema? Taip, jau žiema. Tik ji gali būti visokia. Paprastai pastaraisiais metais „tikros“ žiemos laukiame nuo sausio vidurio, bet dabar žiūrime ir taip, ir kitaip, bet negalime nieko guodžiančio pranešti. Matyt, teks luktelėti dar savaitėlę. Tada bus jau beveik sausio vidurys...
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios