Ne aukštasis proto įkrečia

- Vis mažiau abiturientų renkasi technikos, gamtos ir taikomuosius mokslus. Baiminamasi, kad ateityje gali trūkti šių sričių specialistų. Kodėl jauni žmonės ir toliau masiškai renkasi socialinių mokslų kryptį, nors teisininkų ir vadybininkų Lietuvoje netrūksta?

- Esu dirbęs dvejus metus Vokietijoje. Galiu pasakyti, kad ta pati problema yra ne tik Lietuvoje. Ji egzistuoja ir Vokietijoje, ir Anglijoje, ir Prancūzijoje... Technologiniai, tikslieji mokslai praranda patrauklumą. Sakyčiau, kad Lietuvoje padėtis dar nėra tokia prasta kaip Vakarų Europos valstybėse. O kodėl taip yra? Yra ne viena priežastis. Viena jų ta, kad tikslieji mokslai - matematika, chemija, biotechnologijos, biochemija, inžinerija - sudėtingi, juos mokytis sunkiau. O kita priežastis ta, kad žmonės, stodami į aukštąją, nori tiksliai žinoti, kuo jie bus. Jei baigs teisę, bus teisininkai, jei vadybą - vadybininkai, jei tarptautinius santykius - laukia ambasadoriaus kėdė. Su matematika - abstrakčiau. Kas tada būsi, dar neaišku.

- Tačiau, ko gero, ne vadyba ar teisė, o technologijos gali būti mūsų ekonomikos variklis?

- Taip. Štai čia ir prasideda visos linksmybės. Į švietimą buvo įvesta liberali politika. Įvestas profiliavimas, šešiolikmečiams leista pasirinkti, ką nori mokytis. Pagal mokomuosius dalykus jie rinkosi, kur studijuoti. Pradinė reformų idėja buvo tokia, kad stojantieji sureitinguos aukštąsias mokyklas. Tokiu būdu tos, kurios blogai dirbs, užsidarys. Jų apmažės, savaime įvyks aukštųjų mokyklų tinklo optimizacija. Ką pamatėme po pirmųjų metų? Visi suprantame, kad veterinarija yra reikalingas mokslas. Tačiau tada nutiko taip, kad veterinarija atsidūrė vienoje krūvoje su medicina. Aišku, kad medicinos populiarumas didesnis, todėl veterinarijai neteko krepšelių. Jei remsimės tokia skirstymo logika, atrodys, kad veterinarija Lietuvoje išvis nereikalinga. Tačiau pasakykit tai ūkininkams, pasakykit tai žmonėms, kurie turi naminių gyvūnų... Ši specialybė reikalinga valstybės mastu. Lygiai tas pats ir su technologijomis - šios srities specialistų reikia, nes gyvename XXI amžiuje. Į švietimą negali būti žvelgiama liberaliai. Jis nėra rinkos žaidėjas. Jis neša valstybei naudą. Universitetai ir dirba tam, kad valstybėje būtų geriau gyventi. Universitetus baigę žmonės kuria verslą, kuria darbo vietas. Akivaizdu, kad švietimas - valstybės gerovės klausimas. Valstybė turi pati spręsti, koks jos kelias ir kokias specialybes finansuoti. Palikti viską spręsti vaikams - neteisingas požiūris...

- Kitaip tariant, valstybės ateitis buvo atiduota į šešiolikmečių rankas?

- Atidavėm ją į tų rankas, kurie žiūrėjo, kaip geriau gyventi jiems, kaip patogiau. Pasakysiu viena: visi vadybininkais negalime būti. Valstybė turi kažką pati pagaminti ir parduoti, o ne tik pirkti ir pardavinėti. Žinoma, krepšeliai paskui abiturientus dar vaikšto, bet padėtį jau stengiamasi reguliuoti.

- Ar yra planuojama, kokių specialistų Lietuvai reikės ateityje? Ar ateities rinką išvis įmanoma suplanuoti?

- Tikrai galima šiek tiek prognozuoti. Priešingu atveju viskas netenka prasmės. Kita vertus, niekas nežino, kokia rinka bus ateityje. Juk aukštasis mokslas - inertiškas. Jei šiandien mes prognozuojame, kad reikės tam tikrų specialistų, ir nusprendžiame pradėti naują studijų programą, tam reikia paruošti nemenką bazę. Turi būti atitinkamos mokomosios laboratorijos, auditorijos, kvalifikuoti dėstytojai. Jų iš gatvės nepaimsi - žmogų reikia rengti, išsiųsti mokytis, o jis grįš specialistu mažiausiai po ketverių metų. Tik tada galėsime priimti studentus į naują specialybę, jie magistrantūrą baigs po 6 metų. Vadinasi, praeis mažiausiai 10 metų. Kas gali pasakyti, kaip tada bus? Ar galime pasakyti, kokia valdžia, kokia partija bus valdžioje? Lygiai taip pat negalime pasakyti, kokios kryptys bus paklausios, aktualios. Galime tik spėti.

- Minėjote, kad parengti rimtą, kokybišką naują studijų programą užtrunka, tačiau šiandien matome, jog kai kuriose aukštosiose mokyklose kasmet „prikepama“ naujų programų. Atsiranda įvairių naujų vadybos specializacijų, pavyzdžiui, kultūros vadyba, turizmo vadyba, projektų vadyba... Gal jau laikas imtis griežtesnio studijų programų akreditavimo?

- Kodėl kepama tiek daug panašių vadybos programų? Atsakymas paprastas: jaunimas jas renkasi, sutinka mokėti pinigus. Aukštosios mokyklos studijuoti priima bet ką, kad tik pritrauktų pinigus ir išsilaikytų. Vilniaus universitetas taiko minimalų stojamąjį balą, kurio nesurinkus neįmanoma įstoti net į mokamą vietą. Tačiau yra aukštųjų, kurie priima ir su labai žemais balais. Būkime biedni, bet teisingi: taip tiesiog uždarbiaujama, užsiimama aukštojo mokslo profanacija. Aišku, „kadrai“ su žemais balais krepšelių negauna, bet gauna diplomus. O paskui eina tvarkyti valstybės.

- Ar aukštasis mokslas jau tapo verslu?

- Taip. Tai jau verslo modelis. Taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Yra daugybė privačių universitetų. Galime pastebėti, kad Lietuvoje privačios aukštosios mokyklos rimtu mokslu neužsiima. Ten nėra technologinių, gamtos mokslų. O kas ten yra? Vadyba, bankininkystė ir panašūs dalykai. Ko reikia įkurti tokią kontorą? Reikia nedaug. Nupirkti keletą knygų, pasamdyti keletą dėstytojų, išsinuomoti patalpas, atdaryti biurą, sustatyti kėdes, stalus, sugalvoti gražų vardą ir užkabinti lentelę, kad tai - universitetas ar kolegija. O tada kviesti žmones, kad jie mokėtų pinigus ir studijuotų. Tai minimalūs indėliai. O dabar paskaičiuokime, kiek kainuoja pradėti medicinos studijas, - tai beprotiški pinigai! Pirma, bet kas tokio dalyko negali mokyti - specialistai turi būti labai labai aukšto lygio. Juos reikia parengti - tai užtrunka. Lygiai tas pats ir su chemijos studijomis: ar galima chemiką išmokyti, jei jis nedirbo su prietaisais, chemikalais, reagentais? Reikia visa tai supirkti, investuoti. Parodykite man nors vieną privatų universitetą, kuriame yra dėstoma chemija ar kiti gamtos mokslai. Nėra. Jiems tai per brangu, todėl siekiama greito rezultato.

- Ar aukštojo mokslo diplomas šiandien nėra devalvavęs? Ar bakalauras, magistras šiandien turi tokią pat vertę kaip ir prieš dešimtmetį?

- Aš tikiuosi, kad mūsų universiteto diplomas nėra devalvavęs. Tačiau žiūrint į bendrą masę, manau, kad devalvuoja. Aukštosios mokyklos pačios jį devalvuoja, tapusios diplomų gamyklomis.

- Šį rudenį Lietuvoje tarp mokinių buvo daug nepasitenkinimo dėl to, kad pakeista stojimo į aukštąsias mokyklas tvarka. Universitetų atstovai aiškino, kad pokyčiai būtini, nes profiliavimo, arba kitaip - laisvo dalykų pasirinkimo, - sistema mokyklose paliko neigiamų pasekmių. Esą mokinių žinių lygis nepakankamas. Ar tai jaučiama?

- Labai jaučiama. Pats dėstau, todėl galiu pasakyti: mokiniai ateina silpniau parengti. Profiliavimas nuėjo visiškai netinkamu keliu. Brandos atestatas turi liudyti tam tikrą žinių lygį. Tačiau yra kitaip: jei mokinys pasirenka tiksliųjų mokslų dalykus, jis negauna pakankamai istorijos ir kitų humanitarinių dalykų žinių. Jei pasirenkamas humanitarinis profilis, mokiniui tragedija su aritmetika, jau nekalbant apie fiziką, chemiją. Toks vienpusiškas mokinių rengimas - didžiausia nesąmonė, kokia tik buvo sugalvota Lietuvoje. Ne tik mano, bet ir mūsų Filologijos fakulteto nuomonė, kad į aukštąsias studentai ateina vis mažiau raštingi. Rašybos ir kitokių klaidų tik daugėja. Be to, manau, kad abiturientams turi būti privalomas ne tik lietuvių kalbos, bet ir matematikos egzaminas.

- Anot Švietimo ir mokslo ministerijos, aukštesnių klasių mokiniai nėra pajėgūs mokytis visų dalykų A lygiu...

- Perfrazuojant Švietimo ir mokslo ministeriją reikia sakyti, kad mokiniai kvailėja... Anksčiau buvo pajėgūs, anksčiau buvo protingi, o dabar nebegali patempti krūvio. Vaikai tikrai nėra kvailesni - jie protingi, imlūs, geri vaikai. Bėda štai kur: jei tu žmogaus nemokysi - jis ir nemokės. Lietuviai myli krepšinį, todėl pateiksiu tokį pavyzdį: gal žmogus yra krepšinio talentas, bet treneriai jo neatrado, neišmokė žaisti. Tokiu atveju talentas taip ir mirs nė karto neišėjęs į aikštelę.

Kaip atrodo Lietuvos švietimas?

2003-2012 metų Valstybinėje švietimo strategijoje buvo iškelta nemažai tikslų: gerinti mokinių mokymosi pasiekimus, užtikrinti studijų prieinamumą, populiarinti tiksliuosius ir gamtos mokslus ir t.t. Švietimo ir mokslo ministerija parengė ataskaitą ir apžvelgė pastarojo dešimtmečio rezultatus. Štai kur Lietuvą nuvedė švietimo reformos.

Mokinių žinios ir pasiekimai turėjo gerėti, tačiau nutiko priešingai. Tarptautiniai mokinių vertinimo programos tyrimai rodo, kad Lietuvos moksleivių matematinis raštingumas smuko. 2009 metais penkiolikmečių, pasiekusių aukščiausią mokymosi ir žinių lygį, buvo mažiau nei kitose Europos šalyse. O tų, kurių lygis pats žemiausias, padaugėjo. Net pati ŠMM pripažino: Lietuvos mokykla orientuojasi į vidutinius ir daugumai prieinamus pasiekimus. Beje, ir čia, Lietuvoje, mokinių žinios vertintos ne kartą. Per 2007-2011 metus išorinis vertinimas atliktas 273 bendrojo ugdymo mokyklose. Geriausiai įvertinta mokyklos kultūra ir mokyklos strateginis valdymas, prasčiausiai - ugdymas ir mokymasis bei pasiekimai...

Per dešimtmetį labai pagerėjo mokinių kompiuterinis raštingumas, tačiau pilietinės žinios taip ir nepagerėjo.

Mokyklas baigusiųjų žinių lygis prastėjo, į aukštąsias mokyklas priimta daugiau abiturientų. Aukštąjį išsilavinimą įgijusių 30-34 metų asmenų dalis nuo 2003 metų beveik kasmet augo ir 2011 metais sudarė 45,4 proc. Šis Lietuvos rodiklis viršija ES šalių vidurkį (34,6 proc.).

Parengta pagal dienraštį "Respublika"