Nekrologas profesoriui A.Krupavičiui

A.Krupavičiaus kolega - profesorius Gediminas Merkys, išgirdęs tą žinią, vaizdžiai paaiškino, kad tikriausiai turime istoriją „Burgis 2". Mat vienas garsiausių šių laikų Lietuvos mokytojų, Kauno technologijos universiteto gimnazijos kūrėjų ir ilgametis jos vadovas Bronislovas Burgis po nepagrįstų kaltinimų ir ilgalaikio teisinio persekiojimo buvo išteisintas tik paskutinėje teisminėje instancijoje. Tačiau be laiko paliko šią „ašarų pakalnę", neatmestina, kad prie to svariai prisidėjo ir patirtas stresas.

O pats A.Krupavičius teigia: „kai parodomojo proceso metu nuteisiamas akivaizdžiai nekaltas, tai jau ne individo problema, o viešojo intereso problema ir valstybės išsigimimo klausimas.

Pasak A.Krupavičiaus, istorija prasidėjo daugiau nei prieš 8 metus. Profesorius pakvietė kitą tyrėją parengti straipsnį apie politines partijas. Jam punktais buvo nurodyta, ką, kaip, kur ir kada reikia atlikti. Tačiau laikas ėjo, o jokių rezultatų iš pakviestojo tyrėjo nebuvo. Tuomet A.Krupavičius nusprendė vietoj to tyrėjo pakviesti kitą jauną mokslininkę ir su ja parengti numatomą straipsnį. Užduotis jai buvo identiška. Ji ją vykdė ir įvykdė.

Anksčiau kviestasis, kai liko vos kelios savaitės iki straipsnio atidavimo redakcijai, sugebėjo atsiųsti žinutę, kurioje rašė, kad savo darbą supratęs kaip „žaliavą teksto rašymui", bet užstrigo.

„Bet po poros metų, 2017 m. vasaros viduryje, tą asmenį aplankė „nušvitimas". Universiteto bibliotekoje rado jau minėtos bendraautorės bibliotekai paliktą su manimi rengto straipsnio juodraštį. Būtent juodraštį. Ir tuomet anas suvokė, kad jo „žaliava teksto rašymui" galimai yra pavogta.

Kitas jo žingsnis buvo sukurpti skundą akademinės etikos kontrolieriui apie plagiatą. Kaip įprasta šioje kontrolieriaus tarnyboje niekas skundo pagrįstumo netikrino ir netikrina. Nors net paskelbto straipsnio ta tarnyba neturėjo. Kam tikrinti? Tegul apkaltintieji įrodo, kad jie ne kupranugariai", - „Vakaro žinioms" dėstė A.Krupavičius. Taip prasidėjo ilga teisminė kova.

Rugsėjo pradžioje Kauno apygardos teismas paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, kuriuo A.Krupavičius pripažintas kaltu dėl plagiato. Tiesa, jam sumažinta skirta piniginė bauda - nuo 5 tūkst. iki 3,7 tūkst. eurų.

Žmonos nevilties laiškas: Jei yra pragaras, tai jis yra čia ir dabar, mes jame gyvename

Aš nežinau, ar yra riba, kiek skausmo gali ištverti žmogus, bet aš jaučiu, kad mes ja vaikštom. Kruvinais padais, kruvinais krumpliais - klumpantys ir vėl bandantys stoti. Jau ketverius metus... Blogiausia gyvenime - prarasti viltį ir nustoti tikėtis. Man rodos, kad blogiausia atėjo. Turbūt neišgirdus neįmanoma įsivaizduoti situacijos, kai laukiniu staugimu artimiausias tau žmogus jau tik taip gali išreikšti beviltišką iki neįmanomybės skausmą. Staugimu, nuo kurio tu kaskart krūpteli, lyg kas pusiau pjautų tavo sielą, nes matai, kad tavo brangiausias žmogus viduj sprogsta, skyla, nyksta, miršta ir, kas sunkiausia, nepriima tavo ir artimųjų pagalbos. Tuštuma - ši būsena geriausiai apibūdintų dabartinę Algio ir mano savijautą. Toks jausmas, tarsi iš mūsų liko tušti žmogaus pavidalo kiautai, išnaros.Girdėti apie tai, kad be jo mums bus tik geriau, pašte rasti testamentą ar sąrašus tų, kurie privedė jį prie savižudybės - to nelinkėčiau net pikčiausiam priešui (o gal dabar jau kaip tik linkėčiau kai kuriems asmenims, kurie užkūrė visą šią istoriją).

Apie jokį gyvenimo džiaugsmą pastaruoju mūsų gyvenimo etapu net užuominos nėra. Tas grėsmingai kabantis Damoklo kardas, kad kažkas vėl ir vėl atsitiks, tas nepaliaujamai visą šeimą traiškantis teisinis volas, neapleidžia nei sekundei. Jau, rodos, atrandi ramybės akimirką, bet gyvenimo realybė vėl apie save primena vienas už kitą bjauresniais pavidalais.

Žmonėms, dažniausiai - vyrams, dalyvavusiems kariniuose veiksmuose - dėl matytų baisumų diagnozuojamas potrauminio streso sutrikimas. Panašu, kad mūsų „karas", trunkantis jau beveik tiek, kiek paprastai trukdavo baisieji pasauliniai karai, dar tikrai nežada baigtis. Tik ar liks jame gyvų - klausimas.

Jei nebūčiau išgyvenusi to, kas dabar su mumis vyksta, niekada net įsivaizduoti nebūčiau galėjusi, kad žmogui gali būti taip sunku. Jei yra pragaras, tai jis yra čia ir dabar, mes jame gyvename. Kasmet, kasdien, kas minutę, kas sekundę... Tau jau ima virsti amžinybe...

Pati, kiek dar leidžia likusios jėgos, bandau neprarasti vilties, traukti pati save už plaukų iš balos kaip Miunhauzenas, užsirašiau pas psichiatrą. Kol kas tai mano gelbėjimosi šiaudas, kad galėčiau pasirūpinti savo šeima. To paties neabejotinai reiktų ir Algiui, nes jis emociškai perdegęs. Ką ten perdegęs - beveik nuodėgulis likęs, bet dar rusenantis, dar vilties yra... Tačiau blogiausia tai, kad adekvačiai suvokti situaciją jam jau nebeužtenka jėgų - atsisako tiek kreiptis į medikus, tiek teisinės pagalbos vykstančiuose procesuose.

Todėl kreipiuosi į jus - visus, kurie, žinau, jam be galo brangūs ir kuriuos itin vertina kaip sąžiningus žmones. Palaikykime savo šeimos narį, artimąjį, draugą, kolegą. Padėkim jam atkurti pasitikėjimą žmonėmis, suteikim jam ryžto gyventi (nesakau - kovoti, jis ir taip nuolat kovoja su visais ir prieš visus, o labiausiai - su savimi). Taip, tiesiog - gyventi. Tai mažiausia, ko jis yra vertas. Ir mažiausia, ką jam galime duoti.

Palaikykime ir padėkime Algiui visi, kaip mums tai atrodo tinkama - palaikymo žodžiais, telefono skambučiais, gyvais susitikimais, pasisakymais viešojoje erdvėje, nukreipimu link reikiamos pagalbos ir specialistų. Apskritai viskuo, kas jums atrodo svarbu ir tinkama šioje situacijoje.

Nekrologas: Algis Krupavičius

Liūdime dėl neseniai iš gyvenimo pasitraukusio profesoriaus, politikos mokslininko Algio Krupavičiaus netekties. Su giliu liūdesiu apmąstome jo indėlį į akademinę bendruomenę ir jo ilgalaikį poveikį lyginamosios politikos, politikos sociologijos ir viešosios politikos studijoms.

1961 m. rugsėjo 13 d. gimęs Algis Krupavičius leidosi į nepaprastą intelektualinio ieškojimo ir akademinio meistriškumo kelionę. Jis buvo dėstytojas ir profesorius, o savo gyvenimą paskyrė žinių ieškojimui ir būsimų mokslininkų protų puoselėjimui.

Per visą savo akademinę karjerą Algis Krupavičius vaidino svarbų vaidmenį įvairiose mokslinių tyrimų organizacijose ir iniciatyvose. Jis buvo Europos politinių tyrimų konsorciumo (ECPR) nuolatinių grupių narys, savo žiniomis ir įžvalgomis prisidėjęs prie mokslinio diskurso. 2014- 2021 m. ėjo Europos socialinio tyrimo Generalinės asamblėjos pirmininko pavaduotoj pareigas, parodydamas savo įsipareigojimą plėtoti socialinius tyrimus Europos mastu. 2017- 2021 m. jis taip pat buvo Tarptautinės socialinių tyrimų programos (ISSP) nuolatinio komiteto narys.

Algis Krupavičius buvo mokslininkas, turintis platų mokslinių interesų spektrą. Jo patirtis, interesai apėmė lyginamąją politiką, politikos sociologiją, viešąją politiką ir socialinių tyrimų metodologiją. Jis buvo tvirtas kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodų šalininkas, rodydamas savo įsipareigojimą visada atlikti išsamią ir griežtą analizę.

Be tiesioginių akademinių užsiėmimų, Algis Krupavičius buvo kviestinis vyresnysis mokslinis bendradarbis Londono universiteto King's College ir kviestinis profesorius Šiaurės vakarų universitete JAV. Jis gavo daugybę stipendijų, įskaitant Lietuvos mokslo tarybos, Socialinių mokslų tyrimų tarybos (JAV) ir Amerikos mokslo draugijų tarybos, kurios palengvino jo mokslinius tyrimus ir intelektualines pastangas.

Algio Krupavičiaus mokslinis palikimas neapsiriboja jo gausybe įvairių laimėjimų ir mokslinių projektų. Kaip autorius ir bendraautorius jis paskelbė keletą įtakingų knygų ir straipsnių, kurie formavo diskursą politikos mokslų srityje.

Pripažįstant jo išskirtinę kompetenciją ir gilias įžvalgas, Algis Krupavičius 2019 m. buvo paskirtas Europos Sąjungos Tarybos Nepriklausomų iškilių asmenų komiteto nariu. Šis paskyrimas parodė jo, kaip patikimo ir gerbiamo autoriteto politikos moksle įvaizdį.

Algio Krupavičiaus išėjimas akademinėje bendruomenėje palieka nepakeičiamą tuštumą, tačiau jo didžiulė įtaka ir indėlis įkvėps ateities mokslininkų kartas. Jo nenuilstantis žinių siekimas, atsidavimas tyrimams ir įsipareigojimas puoselėti tarptautinį bendradarbiavimą paliko neišdildomą pėdsaką politikos moksle ir už jo ribų.

Po kelerių metų persekiojimo, mobingo ir žeminimo jis mirė. Nors net blogiausiais akademinio Aušvico laikais jis tikėjo sąžiningumu ir padorumu. Paskutinis jo noras buvo apie „keturis N", t.y. kad niekas, niekada, niekur ir nerastų. Tiesiog iš dulkės į dulkę....