Neringą dabar valdo lošėjų mentalitetas

Kūrybiškumo fasilitatorė Gerda Giedrė Šeirė Nidoje gyvena jau trejus metus. Įsikurti Neringoje buvo jos gyvenimo svajonė. Daugybę metų jos tėvai čia turėjo poilsiui skirtą būstą, kur prabėgo daug moters vasarų. Čia užaugo ir jos dukra.

Gyvenimas Kuršių nerijoje, kuri yra įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, G.G.Šeirę viliojo savo ramybe, unikalia gamta - tobula vieta kūrybai. Tačiau gyvenimo realijos išsklaidė romantikos miglą. Ją vis labiau nustelbia pavyzdžiai, parodantys, kad gamtos saugojimas vietinei valdžiai - kone paskutinėje vietoje. Pirmiausia vertinami ir skaičiuojami pinigai bei turistai.

Negalėdama matyti, kaip darkoma Neringa, G.G.Šeirė nuolat beldžiasi į savivaldybę, atsakingas institucijas, bandydama atkreipti dėmesį į tai, kas bado akis vietiniams gyventojams. Neūkiškumas, netvarkomos statybų aikštelės, nesaugoma gamta, triukšmas ir šiukšlinimas - tai negerovės, su kuriomis priversti taikstytis vietiniai. Kiek kreipimųsi moteris jau yra parašiusi, sunku būtų ir suskaičiuoti. Ji sako tiesiai: valdžia tyčia kuria tokią atmosferą. Gyventojai pratinami prie netvarkos, kad pavargtų skųstis ir priprastų gyventi taip, kaip patogu valdžiai.

- Ko gero, šviežiausia aktualija, kuria pasidalinote su vietos gyventojais - iš asfalto šiukšlių ant miško keliuko suformuota laikina apylanka. Aplinkos apsaugos specialistai pradėjo tyrimą dėl netinkamai tvarkomų atliekų. Tokie sprendiniai jūsų savivaldybėje dažnai pasitaiko? - „Vakaro žinios“ paklausė G.G.ŠEIRĖS.

- Nuolat. Aš suprantu, kad tai yra kurortas. Ne visi nori garsiai kalbėti apie blogus dalykus, nes neva žmonės tada čia nevažiuos. Bet kai tai jau bado akis… Šitai rodo, kad valdyme yra kažkas negerai.

Viskas daroma vienu metu: kultūros centras „Agila“ nugriautas prieš pat rinkimus, išraustas Urbo kalnas, šalia statomas viešbutis, vyksta remontai. Ir taip yra visur. Pradėti tvarkyti takeliai nepabaigti ir palikti. Svarbu pasisavinamas finansavimas projektui. Maža savivaldybė, manau, visiems projektams įgyvendinti vienu metu, neturi pakankamai resursų. O kur planavimas, strategija?

Myliu kraštą, kuriame gyvenu. Čia yra nuostabi gamta ir gyvena puikūs žmonės. Aš ne prieš juos, o prieš sisteminius dalykus, kurie per daug įsisenėjo ir kuriuos jau laikas keisti.

Žinoma, jog Neringa yra unikali ir išskirtinė vieta. Ir gyvenimas čia dėl to yra kitoks. Pavyzdžiui, sezoniškumas daro įtaką bendruomenės gyvenimui ir jos vystymuisi. Ilgainiui ėmiau domėtis, kas daroma, kad būtų gerinamos sąlygos bendruomenės kūrimuisi ir stiprinimui. Galiausiai supratau, kad šia kryptimi nieko nėra daroma, nes taip yra patogu. Kuriamas chaosas, kuriame labai patogu „sumerkti galus“, kažką nuslėpti.

- Žmonės tiesiog pripras ir ilgainiui nustos priešintis, kritikuoti, o galiausiai pradės ir nebematyti?

- To yra sąmoningai siekiama. Galima pradėti įtarti, kad esama sistema nėra skaidri, o daug dalykų sprendžiama klaninės ekonomikos principais. Nėra didelės konkurencijos. Vadovavimas išskirtinei zonai sukuria tam tikrą susireikšminimo jausmą. Kuriamas uždaras „savų“ - palaikančių ir lojalių - žmonių ratas, žaidžiant pagal savo taisykles. Jis neįsileidžia kitaminčių ar alternatyvius dalykus siūlančių žmonių. Apie konstruktyvią bendruomeniškumo kūrimo strategiją ir apskritai apie strategiją bei vietos viziją nėra kada galvoti. Dėl to mes sergame visomis ligomis, kurios atsiranda esant monopolijai. Kodėl vieni tai mato, o kiti - ne? Greičiausiai nemato, nes gauna iš to naudos.

Žinote, esu girdėjusi iš kai kurių valdiškų institucijų, kad Neringos savivaldybė niekuomet nedalyvauja jokiuose socialinio dialogo ar bendruomenės skatinimo projektuose. Nes lengviau papurenti pagalves poilsiautojams ir pasiūlyti gėrimų restoranuose.

Neringa galėtų būti puiki patyriminio poilsio vieta su savo unikalia gamta. Vieta kokybiškam poilsiui, kūrybai. Bet šiuo metu visa Neringa, o ypač Nida, yra paversta turistų pasilinksminimo vieta. Einama lengviausiu keliu - svečiams parduodama saulė, smėlis ir vanduo. Šalia to greitai atsiranda alkoholio, narkotinių medžiagų. Kažkokiu būdu buvo išduoti leidimai triukšmingiems festivaliams. Vieno šeštadienio rytą išvažiavo keturi dideli autobusai, išvežę jaunimą po linksmybių. Kiek žinau, renginys nepraėjo be pažeidimų. Kaži, ar kitais metais tokiems organizatoriams bus išduodamas leidimas? Nenustebčiau, jeigu bus, nes skaičiuojami pinigai, o ne padaryta žala.

- Savivaldybę yra pasiekę daug jūsų kreipimųsi. Esate klaususi, kiek įvažiavimo mokesčio panaudojama ekologijai, kas įvertina ir atsako už nebaigtus projektus. Kėlėte klausimus dėl triukšmo prevencijos. Ar gaunate atsakymų?

- Tai būna tik formalūs atsakymai. Esu siūliusi, kad gyventojai turėtų galimybę dalyvauti svarstant biudžetą ir pateikti pasiūlymus. Tarybos posėdyje, į šį siūlymą reaguodamas, meras Darius Jasaitis pasakė, kad tai yra opozicijos siūlymas ir tam savo administracijos darbuotojų resursų jis neeikvos. Po tokių pasisakymų savivaldybės darbuotojai į mane žiūri taip, lyg aš jiems tik užkraunu papildomo darbo. Iniciatyvoms neleidžiama net gimti. Tai yra autokratinio valdymo metodika.

- Dalyvavote seniūnaičių rinkimuose ir gavote bendruomenės pasitikėjimą. Tačiau galiausiai šio pasitikėjimo mandato atsisakėte, viešai paskelbusi, jog netikite, kad Neringos savivaldybė artimiausiu metu bus vystoma tvariai?

- Aš kalbinau ir daugiau žmonių dalyvauti, bet visi nusivylę, praradę viltį, kad galima kažką pakeisti. Iš pradžių buvau entuziastingesnė, bet vėliau ir mano entuziazmas prislopo. Net išrinkta seniūnaite nesulaukiau pakvietimo atvykti į savivaldybę, pasikalbėti apie gyventojų viziją ir lūkesčius. Tai parodo požiūrį.

Nenoriu eiti į politiką. Atvykau čia, nes norėjau užsiimti kūryba ir kurti gerovę bendruomenei. Todėl galiausiai viešai paskelbiau, kad apsisprendžiau atsisakyti gyventojų suteikto pasitikėjimo. Sulaukiau daug palaikymo žinučių. Manau, tai rodo, kad bendruomenė bręsta pokyčiams. Jų laukiama, tik ne visi drįsta garsiai apie tai kalbėti.

Pavyzdžiui, savivaldybėje vyko diskusijos dėl miesto vizijos. Tai buvo puiki proga visiems kalbėtis, išsigryninti, kur ir kaip mes norime gyventi, atlikti esamos situacijos analizę ir eiti pirmyn. Pateikiau siūlymus ir sulaukiau vieno tarybos nario atsakymo, kuriame rašoma, kad „Konfrontacija neveda į priekį. Nesitikėkite žmonių aktyvumo, nes jiems gerai kaip yra, ir taip buvo čia nuo pat ruso laikų. Taip, deja, meras D.Jasaitis, neretai yra šalininkas aštrios politikos, tačiau be jo atstovavimo čia nieko nebus. O vėl kviestis apaštalus iš kitur, kurie vėl žino kaip mums gyventi arba kaip mums bus gyventi geriau, mes turėjome iki pat dangaus. Mūsų, čia gyvenančių, nuomonė, kai kalbama apie Neringos ateitį, net į protokolus retai patenka.“

- Nesulaukiate neigiamų reakcijų? Visgi, savivaldybė maža, dažnai tokiose susidorojama su nepatogiais valdžiai…

- Kol kas tokių dalykų nesulaukiau. Bet visai neseniai Neringoje buvo atvejis, kurį vadiname trijų plytelių istorija. Klojant šaligatvį, vienas iš darbuotojų paviešino vaizdo įrašą, kuriame parodė, kad trinkelės sudėtos nekokybiškai. Palikti per dideli tarpai. Vaizdo įraše jis rankomis išima tris trinkeles iš jau sudėto šaligatvio. Apie tai žmogus buvo informavęs vadovą ir savivaldybės administraciją, bet niekas neklausė. Kaip savivaldybė sureagavo į šį darbuotojo įrašą? Jis sulaukė baudos už tyčinį svetimo turto sugadinimą ir savavaldžiavimą. Tai vienas ši pavyzdžių, parodančių, kokia diktuojama politika.

Turime apsispręsti, kokią Neringą mes kuriame. Tai teritorija, kuri turėtų būti tvaraus gamtos puoselėjimo ir ekologijos pavyzdys. Argi mes norime būti kaip didžiulis pramogų kompleksas „Neringa“, o meras - jo generalinis direktorius? Dabar viskas daroma tokia linkme. Iš jo akių matyti, kaip meras viską matuoja eurais ir tai yra svarbiausia vertybė. Galima miškus kirsti dėl stovėjimo aikštelių, sąmoningai laukiama, kaip išparceliuoti vertingesnius pastatus. Gyventojai pratinami gyventi užsiūtomis burnomis.