7 nuotr.

Eltos asociatyvi nuotr.

Sutartyse aptariami svarbiausi norai

Anot Vilniaus laidojimo rūmų „Ritualas“ direktorės Jolantos Sprainaitienės, laidojimo sutartys nėra didelė naujiena. Kaimo žmonės visada stengėsi užsitikrinti, kad bus palaidoti taip, kaip nori, kad netekties valandą artimiesiems nereikės sukti galvų, kuo aprengti, kur paguldyti mirusįjį, kaip jo gedėti. Reta vyresnė moteris neturėjo pasisiuvusi įkapių. Net ir karstai būdavo padirbdinami iš anksto ir laukdavo savo dienos palėpėje. Iš dalies dabar tas tradicijas tęsia išankstinės laidojimo sutartys, kuriose numatomi svarbiausi kliento (kad ir kaip baisiai skambėtų - būsimojo velionio) pageidavimai.

„Būna, kai sutartį pasirašo silpni arba turintys rimtą diagnozę žmonės, bet pasirašo ir tie, kuriems dar ne laikas apie išėjimą galvoti. Seniausiai mūsų pasirašytai ir galiojančiai sutarčiai - 21 metai. Ją pasirašiusiai moteriai buvo apie 60 metų, o dabar jai eina 82 metai“, - sakė J.Sprainaitienė.

Pasak Laidojimo rūmų vadovės, dažniausiai sutarčių pageidauja vieniši žmonės, arba tie, kurių vaikai emigravę. Jiems svarbu, kad kažkas pasirūpintų laidotuvėmis ir jos vyktų pagal jų norus.

Kita pasirašančių sutartis grupė turi specialių pageidavimų - nori būti šarvojami konkrečiuose laidojimo namuose, nori būti kremuojami.

Treti nenori užkrauti artimiesiems rūpesčių, sprendžiant, ar velionis būtų norėjęs būti kremuojamas, ar laidojamas pagal tradicinius papročius. Kai tą nuomonę artimas žmogus jau yra užrašęs, jį laidojantiems ta našta nuo pečių nukrenta. Išsklaido abejones.

„Nė vienas mes nelaukiame nelaimės, bet kai ji ateina, žmonės pasimeta, nebeturi kada pagarbiai atsisveikinti, nes privalo užsiimti laidotuvių organizavimu, todėl sutartys, kuriose savo valią išdėstė klientas, išsklaido daug abejonių“, - pastebi „Ritualo“ vadovė.

Palengvina gedinčių rūpesčius

„Sutartis yra trišalė. Pasirašo klientas (žmogus, kuris bus aptarnaujamas po mirties), atsakingas asmuo, privalantis pranešti apie mirtį laidojimo rūmams, ir patys rūmai, kurie yra įsipareigoję vykdyti sutarties sąlygas.

Anot „Ritualo“ vadovės, įstaigos ir fizinio asmens sutartys yra juridinės, jos galioja be notaro patvirtinimo. Paprastai sutartį pasirašantis žmogus palieka piniginį įnašą, bet jei žmogus apsigalvoja, avansinis įnašas grąžinamas visas, be jokių išskaičiavimų Palikti pinigai tarsi įpareigoja trečią asmenį mums pranešti. Tie, kas pasirašo sutartis, naudojasi mūsų laidojimo namų paslaugomis, o mes tampame jų valios įgyvendintojais.“

Moteris pasakojo, kad sutartyse aptariami esminiai dalykai - laidojimo vieta, laidomo būdas. Moterys neretai užsisako suknelės spalvą, modelį, iš kokio medžio turėtų būti pagamintas karstas, kai kurie pasirenka kokioje salėje norėtų būti pašarvoti, kokiose kapinėse norėtų ilsėtis.

„Yra netradicinių klausimų, pvz., ar gali į karstą artimajam įdėti jo mėgstamą daiktelį. Moteriai jos šukas, veidrodėlį, lūpų pieštuką, vyrui - cigarečių. Tai turbūt tolimi pagonybės laikų atgarsiai, kai buvo tikimasi, kad tų daiktų artimajam gali prireikti.“ Kai kurie vyresnio amžiaus velionį aprengia kitais drabužiais, o jo turėtas įkapes įdeda į karstą, - šypsosi J.Sprainaitenė.

Dažniausiai renkasi kremavimą

Dauguma pasirašančių išankstines sutartis pageidauja kremavimo. Tradicinį laidojimo būdą renkasi tik apie 10 proc. sutarčių pasirašytojų.

Paprastai sutartyje aptariama, kur asmuo norėtų būti palaidotas. Kremuoti palaikai gali būti talpinami į kolumbariumą, laidojami į šeimos kapą arba išbarstomi kremuotų palaikų pelenų išbarstymo laukuose. Įstatymas priimtas prieš 5-6 metus, bet pirmas toks laukas Vilniuje atsirado tik šiemet.

„Kretingoje pelenų išbarstymo vieta įrengta daug seniau, bet kolegos sakė, kad ji nėra populiari. Pasigirsta pageidavimų, kad palaikai būtų išpilti į upę, ežerą, kažkur kitur, bet mes privalome informuoti, kad įstatymas tai draudžia.“

Kitose šalyse yra įvairių kremuotų pelenų laidojimo būdų. Įstatymai apibrėžia, kiek kilometrų nuplaukus į jūrą palaikus galima išberti, yra specialūs laivai, kurie nuplukdo palydinčiuosius į pelenų išbarstymo vietą.

Daugelyje šalių palaikų laidojimui yra specialūs parkai. Urnos laidojimo vieta pažymima lentele, artimąjį čia visada gali aplankyti ir tos vietos anaiptol neprimena kapinių. Pas mus tokių vietų nėra, bet jei būtų, jos turbūt būtų patrauklesnės už atvirus pelenų išbarstymo laukus.

Tam, kad prisimintume

Kai kurie po atsisveikinimo urną vežasi ne į kapines, o pasiima į namus, ir tik vėliau ją palaidoja. Urnos su pelenais laikymo laikas nėra apibrėžtas. Kiek kas nori, tiek laiko, bet galiausiai vis tiek perkelia į kapą ar kolumbariumą. Kai kurios šeimos, ypač jei gyvena skirtingose šalyse, pelenus pasidalija ir išsiveža į savo kraštus, kur palaidoja šeimos kape. Nuo seno žinoma tradicija laidojant mylimą žmogų, kūdikį pasilikti jo plaukų sruogelę. Dabar tampa madinga pasilikti ir žiupsnelį pelenų. Tam yra specialūs papuošalai, kur galima žiupsnelį pelenų įsiberti ir nešioti ant kaklo. Arba pelenų saujelę laikyti gražioje dėžutėje matomoje vietoje.

Tradicijos keičiasi

Dabar laidotuvės yra individualesnės, kiekvienas renkasi tai, kas velioniui patiktų. Kai kurios šeimos užsisako sukurti jiems filmukus, demonstravimui prie karsto. Ir tai tikrai būna gražu. Filmuose yra ir kitų žmonių. Žiūrėdami vaizdus jie prisimena kartu praleistą laiką, įvairias istorijas, gerus palydimo žmogaus darbus. Tapo madinga į laidotuves atsinešti šeimos nuotraukų albumų. Visi juos sklaido, aptarinėja, natūraliai gimsta prisiminimai, gražūs žodžiai apie velionį. Tokios laidotuvės tampa jaukesnės, kitokios. Jei žmogus tikintysis, visada lydi malda.