N.Sadūnaitės žinia vėlekos tarp mūsų

Praėjusią savaitę dalyvaujant sovietinio okupacinio režimo rezistentams, kardinolui Sigitui Tamkevičiui, arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui, vyskupui Jonui Kauneckui, kunigui Robertui Grigui, Seimo nariams, išklausius kitų lūpomis perduotus prezidento ir premjerės sveikinimus, sausakimšoje M.Mažvydo bibliotekos konferencijų salėje buvo sutiktas naujas N.Sadūnaitės knygos „Skubėkime daryti gera" leidimas.

Juo Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum" pradeda knygų seriją „Pergalės ženklas", skirtą 1940- 1990 m. Lietuvos istorijos ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyviams atminti.

Buvo kiek netikėta, kad plačiai nereklamuotas renginys gali sulaukti tokio publikos antplūdžio, kad likus pusvalandžiui iki jo pradžios salė jau bus artipilnė, ir punktualiesiems teks dvi valandas glaustytis pasieniais. Matyt, ateina laikas, kai žmonės tarp šimto pasiūlymų geba rasti tą, kurio prasmė traukia ir kurio pasikartojimo greičiausiai nebebus.

Kita vertus, Lietuvoje turbūt nėra atskilėlių, kurie nežinotų rezistentės, Laisvės premijos laureatės, žmogaus teisių gynėjos N.Sadūnaitės, tapusios bene šviesiausiu pasipriešinimo sovietiniam režimui veidu, kuriam mesti šešėlio niekas neišdrįso ir Nepriklausomybės metais, prasidėjus ir įsibėgėjus autoritetų griovimo vajui. Tiems, kurie vadina ją Lietuvos sąžine, N.Sadūnaitė nesuteikė progos manyti kitaip, greičiau atvirkščiai, jos laikysena visuomet rodė ją esant tiesos, šviesos ir artimo meilės pusėje.

Anot sesers, Laisvės premijos laureatės Bernadetos Julijos Mališkaitės, kadaise ji nepritardavusi N.Sadūnaitei, girdėdama ją persekiotojus kagėbistus ir tardytojus vadinant broliais, tai jai atrodė nenuoširdu, tačiau šiandien viešojoje erdvėje girdėdama tiek piktų žodžių, tiek nepakantumo, ji yra kitos nuomonės: „ne man spręsti: nuoširdu, nenuoširdu"...

Sąžinė reikalauja drąsos

Knygos leidimo iniciatoriaus Krikščioniškos pagalbos paramos ir labdaros fondo „Donum" vadovo Tomo Revento kalba nukėlė į praeitį, į Nepriklausomybės pradžią, kai, anot jo, jis pats nebuvo „labai sąmoningas, labai patriotinis, nebuvo tikintis, tik kažkokia jėga tada mus visus paėmė ir pakėlė". „Praėjus tiek metų norėjau išsiaiškinti, kaip mums tai pavyko, - pasakojo jis. - Kaip mums, tokiai mažai tautai, pavyko išsilaisvinti iš to monstro, kaip mums pavyko vėl atkovoti Nepriklausomybę."

Vienas iš atsakymų, jo nuomone, buvo tautos vienybės jėga. Į ją eita per tremtinių, partizanų, disidentų ir rezistentų kovą, kurioje reikėjo kiekvieno asmeninio apsisprendimo ir drąsos.

Lietuvos pasipriešinimo okupaciniam režimui dalyvio Petro Plumpos nuomone, N.Sadūnaitė yra žmogus, turintis dvigubą dvasios dovaną, ji yra kažkokios galingos jėgos veikiama iš šalies. Ji įvykdžiusi Pijaus XII mirties valandą išsakytą priesaką katalikų pasauliui: „Būkite drąsūs".

„Sąžinės saugojimas reikalauja didžiulės drąsos, - kalbėjo rezistentas. - Kas praranda sąžinę? Kas neturi drąsos... Bailus žmogus paprastai netenka ir sąžinės."

Nors jiedu su N.Sadūnaite buvo bendražygiai, pasipriešinimo režimui dalyviai, tačiau susitiko tik grįžę iš lagerių. Pirmas neakivaizdinis susitikimas įvyko 1974 metais KGB izoliatoriuje. P.Plumpa pasakojo, kaip teismui paskelbus nuosprendžius, pasivaikščiojimo metu, kitoje kiemelio sekcijoje jis išgirdo stiprų moterišką balsą: „Aš nekenčiu vėliavos raudonos, penkiakampės žvaigždės kruvinos"... Tai buvo N.Sadūnaitės balsas.

Skubėkime daryti gera

Sesuo Regina Edita Teresiūtė prisiminė keletą liudijimų apie N.Sadūnaitę. „Buvau baigusi dešimt klasių, kada Nijolė Sadūnaitė pateko į kalėjimą, - sakė ji. - Ačiū Dievui, turėjau nuostabią mamą, kuri kepdavo nuostabius pyragus.

Kadangi lietuviškų lašinių ir riebalų nebuvo galima siųsti į lagerį, aš juos primirkydavau svieste, džiovindavau, dar kartą primirkydavau ir siųsdavau Nijolei, galvodama, gal nors šiek tiek ji paragaus, gal tai padės jai gyvybę išlaikyti. Tikiu 100 procentų, kad ji turbūt nė vieno gabalėlio to pyrago nesuvalgė. Išdalino kitiems kenčiantiems broliams. Mums, jaunimui, tai atrodė meilės gestas, apie kurį šiandien rašo ši knyga „Skubėkime daryti gera".

Šia tema turėjo ką pridurti ir sesuo B.J.Mališkaitė. Ji pasakojo, kaip kartą, likus dviese su seserimi Nijole Kybartų klebonijoje, ši pastebėjo ant spintos tris šakočius ir išsyk nusprendė: paliksime vieną. Nijolei vadovaujant, šakočiai buvo nukelti, supjaustyti, supakuoti ir išsiųsti tremtinių adresais. „Nežinau, ką visi galvojo, pvz., šeimininkė, - šypsojo tai sakydama. - Tik pamenu, kad visi pagarbiai tylėjo, o aš vertinau jos veiklią perteklinę meilę, nes ji šeimininkauja ne savo namuose"...

Kai kurie praeities įvykiai šiandien gali atrodyti kaip šaunūs, linksmi nuotykiai, pvz., kaip Nijolė sumaniai apgaudinėdavo savo persekiotojus, tačiau, pasak B.J.Mališkaitės, buvo mitas, kad ji bebaimė: „Pamenu, Kybartų klebonijoje, daugiau kaip savaitę Nijolė perrašinėjo „Katalikų bažnyčios kronikos" archyvą, nemaža krūva jau buvo perrašyta, o aš ant to paties stalo tvarkiau rankraščius kitam „Kronikos" numeriui.

Neplanuotai į kleboniją pasibeldė trys vyrai. Jie vilkėjo šviesiais lietpalčiais, rankose laikė nei tai laikraščius, nei tai kažkokius popierius, - buvo nepažįstami. Jų laikysena, apranga, amžius buvo įtartini ir kai jie antrą kartą pasibeldė, buvo nuspręsta rankraščius dėti atgal į slėptuvę, o Nijolės perrašytą archyvą deginti. Tai reiškė, kad mes leidžiamės į rūsį ir ten greitai, kad liepsnos nesimatytų per pusrūsio langus, jį sukūrenam.

Tada įsitikinau, kad Nijolė tikrai drąsi, bet ne antžmogis. Tada supratau, kad visa, kas buvo išgyventa KGB rūmuose tardymo metu, tremtyje, nesvarbu, kad ji pasakoja apie tai labai linksmai, su tokiu žavesiu, turėjo savo kainą. Mūsų nuotykis baigėsi tuo, kad kai viską sutvarkėme, tuometis klebonas Sigitas Tamkevičius išėjo į miestelį pasižvalgyti, o grįžęs sako: sutikau vyrus prie bažnyčios, atvežė vitražinius langus iš Vilniaus..."

Atsakymą patvirtino N.Sadūnaitė

Kito atsakymo, kaip tokiai mažai tautai pavyko atgauti nepriklausomybę, N.Sadūnaitės knygos leidėjas T.Reventas sakosi ieškojęs kur kas ilgiau, skaitydamas knygas apie kunigus, partizanus, disidentus. Ir papasakojo įdomią žinios, gautos iš dviejų šventųjų, istoriją. Galima jos tiesa tikėti, galima netikėti, galima tik susipažinti, koks vaidmuo šios žinios istorijoje teko seseriai N.Sadūnaitei.

„Tarybiniais laikais vyskupas Karolis Voityla turėjo leidimą kelis kartus aplankyti Italijoje Tėvą Pijų, - pasakojo knygos leidėjas, - Ir štai vieno tokio susitikimo metu Tėvas Pijus kaip niekur nieko pasakė vyskupui, kad jis perduotų mums, kur yra mūsų tautos jėga: „Jokia kita tauta neturi tiek šventųjų kankinių kaip Lietuva.

Tegu lietuviai prašo savo šventųjų kankinių užtarimo ir Lietuva nežus". Po kiek metų tas pats vyskupas, jau būdamas popiežiumi Jonu Pauliumi II, šitą žinutę perdavė seseriai N.Sadūnaitei vieno susitikimo metu. Praėjusiais metais šitą žinutę man papasakojo sesuo N.Sadūnaitė, ir taip ji atsidūrė šioje knygoje.

Klausimas, kas yra šios žinutės šaltinis? Kai aš galvoju apie Tėvą Pijų, galvoju, kad jis nei pažinojo lietuvių, nei žinojo, kur ta Lietuva yra, tuo labiau iš kur jis galėjo žinoti, kad nė viena pasaulio tauta neturi tiek šventųjų kankinių. Man atsakymas yra aiškus. Šitos žinutės šaltinis yra Šventoji dvasia. Suprantu, kad galite su manimi nesutikti, manyti, kad čia tik mano nuomonė, bet ji argumentuota.

Tėvas Pijus turėjo stigmas, pranašystės dovaną, galėjo vienu metu būti dviejose vietose, kiaurai matė žmogaus sąžinę - turėjo be galo daug ypatingų Dievo malonių. Be kita ko, Karoliui Voitylai pasakė, kad jis bus išrinktas popiežiumi. Taigi suprantate kokia yra šios žinutės jėga, perduota per du šventuosius: dabar Šv. Pijų ir dabar Šv. Joną Paulių II.

Mano viltis, kad šiuos žodžius žinotų visi Lietuvos žmonės. Taip, mūsų šalis maža, mes turime daug kartų stipresnius priešus, gal geriau pasakyti, kaimynus, bet nė viena pasaulyje tauta neturi tiek šventųjų kankinių, kaip Lietuva, ir jei melsime jų užtarimo, Lietuva nežus."

Apie knygą

N.Sadūnaitės knygos „Skubėkime daryti gera" antrasis pataisytas ir papildytas leidimas pasirodo praėjus ketvirčiui amžiaus nuo pirmosios laidos. Jos itin didelį mūsų dienomis tiražą - 4000 egz. buvo galima išleisti tik rėmėjų dėka. Dalis tiražo neatlygintinai bus perduota Lietuvos bibliotekoms, dalis - mokykloms. Anot fondo „Donum" įkūrėjo ir vadovo T.Revento, „negalime augti be sąžiningos ir skaidrios atminties".