Kunigas R.Grigas: Nustokime kariauti tarpusavyje

- Atrodo, jog bendra nelaimė turėtų vienyti, tačiau matant diskusijas socialiniuose tinkluose ir po straipsniais komentaruose, atrodo, kad tautiečiai pasiruošę karui prieš savus?

- Turbūt nelaimė tik išryškina tai, kas buvo ir taip. Sukilus emocinei įtampai ir atsiradus grėsmei, žmonės atviriau iškloja tai, ką savo viduje nešioja.

Tikrai nemažai puikių žmonių, nuoširdžių Lietuvos patriotų, Sąjūdžio dalyvių ir rezistentų klausia, kodėl mes dabar nesame tokie vieningi, kokie buvome Atgimimo metais ar Sausio įvykių metu. Aš tiems žmonėms nuoširdžiai sakau, kad tuo metu turėjome vieną tikslą, turėjome savo remiamą, o vėliau išrinktą, Sąjūdžio valdžią kaip alternatyvą svetimai okupacinei valdžiai, tad ta vienybė buvo statoma ant labai tvirtų pagrindų. Pasiekus užsibrėžtus tikslus - Nepriklausomybę ir narystę transatlantinėse organizacijose, - kaip neretai nutinka nacionalinėse valstybėse, nutiko, kad mūsų išrinktos valdžios gerokai nutolo nuo visuomenės daugumos, Tautos lūkesčių.

Dažnai girdžiu profesorių Vytautą Landsbergį ar kitus politikus kalbant apie tai, kaip kažkas gali nepritarti ar protestuoti prieš jų pačių demokratiškai išrinktą valdžią. Esą jeigu žmonės taip elgiasi, jie veikia prieš valstybę.

Bet aš manau, kad tai yra nesupratimas, jog į Sąjūdį ėjome ir gynėme savo valstybę, kad ji nebūtų tokia, kokią dabar matome Rusiją ar Baltarusiją. Kur galima tik viena teisinga pozicija - pritarimo valdžiai laikysena. Kur kitokia nuomonė laikoma išdavikiška. Kurdami savo Nepriklausomą demokratišką valstybę, kurios visi troškome, kaip tik norėjome, kad taip nebūtų. Nes taip jau buvo sovietmečiu. Mes norėjome, kad būtų įvairių nuomonių ir idėjų konkurencija ir ji būtų legali, nelaikoma išdavyste, kaip tai yra totalitarinėse valstybėse.

Man gana naiviai atrodo vertinimas, jog jeigu valdžia yra teisėtai išrinkta, tarsi savaime yra nekritikuotina. Per visą istoriją matėme, kad pakankamai laisvai išrinktos suverenių šalių valdžios tapdavo korumpuotos, pradėdavo engti savo visuomenę, todėl būdavo žmonių valia keičiamos. Labai liūdna ir apmaudu, kad dabartinio baisaus karo fone dar labiau bandoma gniaužti bet kokią kritiką, kitokią nuomonę ar svarstymus. Deja, taip artėjame prie tų totalitarinių režimų, su kuriais kariaujame.

- Stebint socialinę erdvę tampa baisu, kai užpuolami net tie komentatoriai, kurie pasisako už taiką ir kad nežūtų nei rusų, nei ukrainiečių kareiviai...

- Esu iš tos kartos, kuri dar atsimena komjaunuolišką nusiteikimą ir visuomenės užguitumą. Organizacijos, į kurias buvo verčiama jungtis, ugdė nemąstančius, už valdžios ar partijos sprendimus visuomet ranką keliančius, visada pasirengusius iškeikti ir įskųsti kitaip mąstančius, žmones. Tai kažkiek primena Kinijoje veikusius chunveibinus. Tai buvo tokios dvasios organizacijos.

Dabar, skaitant komentarus socialinėje erdvėje, pastebiu kažką panašaus. Gal tai neišvengiama karo grėsmės sąlygomis, bet, manau, išmintinga valdžia neturėtų tokių nuotaikų skatinti. Atrodo, kad žmonės net nesupranta, kas sakoma, bet kiekvieną balsą, išsiskiriantį iš gana primityvaus choro, bando užčiaupti.

Nesu labai puritoniško mąstymo. Bet štai, pavyzdžiui, dabar, kai žmonės rašo rusišką keiksmą ant Ukrainos vėliavos ir tą daro net mūsų žinomi politikai, Seimas, man tai atrodo kaip visiška nesąmonė. Rašyti okupanto keiksmą ant tautinės vėliavos ir manyti, kad taip padedi užpultai Ukrainai, iš tiesų yra tik vėliavos pažeminimas. Kaip ir barbariškos okupacinės kultūros platinimas viešojoje erdvėje. Bet jeigu tik bent kas iš kultūros sluoksnio žmonių pabando apie tai kažką sakyti, tuoj yra užpuolamas kaip antipatriotas, Rusijos šalininkas ar nepakankamai mylintis Ukrainą. Tai yra iliustratyvus pavyzdys, kaip slopinama bet kokia sveikos kritikos pastanga visuomenėje.

- Neapykanta Vladimiro Putino režimui ir jo veiksmams, persismelkia į mūsų visuomenę, kurioje yra daug tautinių mažumų. Tie žmonės nenori karo, kaip ir niekas jo nenori, bet kodėl šiandien, gyvendami laisvoje demokratinėje šalyje ir būdami jos piliečiai, turi jaustis nesaugūs?

- Tai yra nežmogiška ir kenksminga. Valdžia turėtų stabdyti tokias tendencijas ir nuolat priminti, kad kovojame su diktatoriškais režimais, bet nekovojame su kiekvienu slavų kilmės ar kitos tautos žmogumi mūsų valstybėje. Regis, premjerė jau yra išreiškusi tokią poziciją.

- Sunkvežimių vairuotojų atstovai skelbia, kad tarp skirtingų tautybių vairuotojų kyla fiziniai konfliktai, Lietuvoje gyvenančios šeimos pasakoja, kad rusakalbiai vaikai puolami mokyklose. Kur link tas veda?

- Tai yra nežmoniška, kenksminga ir pavojinga mūsų pačių valstybei. Mes negalime užpulti ar apkaltinti kiekvieno rusiškai kalbančio žmogaus. Negalime jų pulti ar kaltinti, juos reikėtų patraukti savo pusėn ilgu ir kantriu ugdymu. Jų užpuldinėjimas kaip tik gali padėti susitelkti šiems žmonėms ir tokie dalykai tikrai nepalenks jų Lietuvos valstybės pusėn. Tad toks elgesys, kurį stebime dabar, yra ne tik nekrikščioniškas, bet ir nežmoniškas bei mums nenaudingas.

Prisimename, kaip prasidėjo Rusijos agresija prieš Sakartvelą, buvo didžiulė priešiškumo banga prieš kartvelus, gyvenusius ar prekiavusius Rusijoje. Taip pat buvo priešiškumas kaukaziečiams, atsirado įvairūs neigiami apibrėžimai šių žmonių atžvilgiu. Jeigu norime būti demokratinė valstybė, šiuo keliu neturime eiti. Paradoksalia karo pasekme gali tapti tai, jog tapsime atvirkštiniu savo priešo atspindžiu juodam veidrodyje.

- Šiandien mums kaip niekad reikia vienybės ir susitaikymo. Kaip tą pasiekti?

- Tikintiems žmonėms popiežius Pranciškus, kviesdamas viso pasaulio krikščionis paremti Ukrainą malda ir pasninku, gražiai pasakė, kad pirmiausia turėtų būti dvasinė pastanga stabdyti blogį, pasisakyti prieš jį, bet neįsileisti to blogio į savo vidų. Ir santykiuose, ir žiniose, kurias skleidžia, svarbu išlaikyti taikos ir pagarbos nuostatą.

Kiek esu skaitęs istorinės literatūros, mane visuomet žavėjo faktai, kai net mūšio lauke, priešintis nebegalinčiam priešui, suteikiama pagalba. Pavyzdžiui, pasakojimuose apie Žaną Dark, sakoma, kad lauke po mūšio ji tvarstė visų - ir prancūzų, ir anglų - žaizdas. Be priešiškumo ar noro sunaikinti asmeniškai kitoje pusėje kovojantį.

Nepaisant tarptautinių įtampų ar skriaudų, labai svarbu nejausti aklo keršto ar neapykantos ir neprarasti žmogiškumo nuostatų. Nes jeigu tai prarasime, visos pusės bus pralaimėjusios. Nes karas baigsis ir kažkaip vis tiek reikės toliau gyventi vienoje ir kitoje pusėje.

- Matyt, to pasimokyti reikėtų ir mums Lietuvoje?

- Taip. Kartais, kai matau, kaip aršiai žmonės vieni kitus puola, ima atrodyti, kad jie neplanuoja gyventi toje pačioje valstybėje. Bet turiu viltį, kad emocijos atšals ir mūsų vidinės nuotaikos grįš į savas vėžes.