1 nuotr.„Stebiu tuos visus ginčus, skaudu, kad Vilniuje dėl paminklo Lukiškių aikštėje nerandama bendros kalbos. Vieniems reikia Vyčio, kitiems - nereikia. Nežinia, ar kada ką pastatys“, - krimtosi paskambinęs „Vakaro žinių“ skaitytojas Petras iš Utenos rajono ir pranešė: o jų kaimas Vytį pasistatė.
Kuo ypatingi Nolėnai, sugebėję šalyje vieni pirmųjų šitaip įamžinti valstybės jubiliejų? Sudeikių seniūnas Virgilijus Gaižauskas svarsto: turbūt tuo, kad iš čia kilęs garsus krašto skulptorius, patriotinėmis akcijomis garsėjantis tautodailininkas Valentinas Šimonėlis.
Pats kuklumu išsiskiriantis menininkas aiškina nesureikšminantis šio įvykio. Ne, sako, jokio iškilmingo paminklo atidengimo nerengė - pompastika - ne jo būdui.
„Aš kiek gyvenime esu padaręs darbų, nebuvau nė karto jokiame atidaryme. Aš to nesureikšminu. Mano misija padaryti, pastatyti, o žmonės tegu patys mąsto“, - nedaugiažodžiauja skulptorius.
Paminklas Nolėnuose - kartu ir pokario kovų įamžinimas. Jis stovi kaip tik toje vietoje, kur buvo įrengtas partizanų bunkeris. Jame slapstėsi ir būsimojo skulptoriaus tėvas, vėliau sovietų nuteistas 25 metus kalėti.
„Šalimais tėviškė mano. Vienas bunkeris buvo po klojimu, nuo tos vietos per 10 metrų. Į pietus už kelių šimtų metrų miškelyje buvo kitas bunkeris, o į vakarus pasisukus anksčiau matydavosi sudegusi sodyba, kur žuvo apygardos vadas Vincas Kaulinis. Paminklas beveik kryžkelėje“, - pasakoja penkiolikos vaikų, kurių dauguma dabar gyvena Nolėnų apylinkėse, šeimoje užaugęs V.Šimonėlis. Masyviame akmenyje iškaltas Vytis, o šalia - Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ žodžiai.
„Manęs klausia, kodėl Lietuvos himnas šalia Vyčio. Sakau, aš 1976 metais ant tėvo kapo iškaliau himno žodžius, paskutines keturias eilutes. Jos man reikšmingiausios“,- V.Šimonėlis prisimena, kad tada jam vietinis kompartijos veikėjas pasakęs, jog šitaip jis užtrenkęs sau „visas duris“.
„Žinau, atsakiau. Ir tėvas tai žinojo“, - taip tąkart atsikirto skulptorius.
Šeimos praeitį jam daug kas primindavo. Penkerius metus internate mokęsis paauglys neretai girdėdavo: „Ko iš jo norėti, juk bandito vaikas“.
Menininkas sako, dar brežneviniais laikais žinojęs, kad „viskas grius“.
Pasak V.Šimonėlio, ypač jo požiūris į daug ką pasikeitė po tarnybos kariuomenėje Čekoslovakijoje, tik išgyvenusioje 1968-ųjų įvykius. Grįžęs iš kariuomenės, V.Šimonėlis ėmė kolekcionuoti varpus, kurių buvo surinkęs net 300. „Varpas - skambantis daiktas, kaip šauklys“, - tokią savo veiklos prasmę matė skulptorius.
Prasidėjus Atgimimui, išdalino varpus bažnyčioms.Vienas dovanotas tėvui Stanislovui, vienas buvo pakabintas Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelyje, už tai profesorius Jonas Kubilius jam padovanojo jubiliejinį universiteto albumą.
Kodėl valstybėje niekaip nesutariama, ką statyti sostinės Lukiškių aikštėje? Skulptorius turi savo nuomonę - ne pirmas tai kartas, nes kai kam svarbu tik pašnekėti. „Buvo Lietuvos tūkstantmečio paminėjimas. Ir vieni, ir kiti euforijos pagauti kalbėjo, kad gerai būtų ką nors pastatyti, bet šneka šneka ir nieko nedaro. Iškaliau kuklų paminklėlį ir pasistačiau kieme“, - menininkas sako linkęs darbais parodyti, kas jam svarbu.
Kaunas nesnaudžia
Konkurso dėl vietos Vilniaus Lukiškių aikštėje nelaimėjęs Arūno Sakalausko Vytis - „Laisvės kario“ skulptūra - gali iškilti Kaune ir gerokai aukštesnis, nei planuota sostinėje. Meras Visvaldas Matijošaitis patvirtino vakar apie tai kalbėjęs su Vyčio paramos fondo atstovais.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
