1 nuotr.„Respublikos" savaitės žmogus - teisininkė, politikos ir visuomenės veikėja Zita Šličytė. Jos kalbą, pasakytą Seime per Kovo 11-osios minėjimą, visą pusmetį komentavo eiliniai piliečiai, kalba baisėjosi pačios įvairiausios „žmogos", kalbą tyrinėjo, skaitė policija, prokurorai, dviejų teismų teisėjai. Kol galiausiai Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras priėmė nutartį ikiteisminį tyrimą dėl Z.Šličytės pasisakymo nutraukti. Nes nerado jokio galimo įstatymų pažeidimo.
Kalba tapo bestseleriu
Prokuroro pavardė neskelbiama. Gal žmogus nenori, kad jį pradėtų įžeidinėti visos nepatenkintos „žmogos". Tačiau vis vien didžiulis skandalas, kad Lietuvos pilietė visą pusmetį turi būti užgauliojama, smerkiama, teisiškai įtarinėjama už savo asmeninę nuomonę. Vienintelė moralinė kompensacija - Z.Šličytės kalba jau tapo bestseleriu. Policijoje ir prokuratūroje turbūt tapo populiaresnė už „Harį Poterį".
Kova vyko ilgai. Iš pradžių kalbą tris mėnesius skaitė Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas. Nieko neleistino nerado, todėl Vilniaus apylinkės teismas nutarė, jog ikiteisminis tyrimas nebūtinas. Šį nutarimą panaikino Vilniaus apygardos teismas ir policijai vėl teko tris mėnesius Z.Šličytės kalbą skaityti. Skaitė, skaitė, kol galutinį žodį tarė Generalinė prokuratūra. Ikiteisminio tyrimo nebus.
Jei kas galėjo Z.Šličytę „nubausti", tai Laisvės partija. Nepriimdama į savo partijos gretas. O kitoks persekiojimas jau nuo pirmos dienos turėjo teisininkams kelti tik juoką. Tyrimas iškart buvo teisiškai neperspektyvus, bet ką daryti policijai? Negi prieštarausi, kai parlamentinė partija ir pati premjerė Z.Šličytės poelgiu baisisi.
Kelios citatos iš „baisiosios" kalbos, privertusios dalį Seimo narių ir svečių apleisti posėdžių salę: „... ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei". „Ne visi Lietuvos žmonės nori pasidaryti belytėmis būtybėmis".
Prieš pusmetį žaibavo - dabar tyli
Prieš pusmetį, po Kovo 11-osios minėjimo, Teisingumo ministrė, teisininkė bakalaurė Ewelina Dobrowolska apie socialinių mokslų daktarę, teisininkę, vieną iš Lietuvos Konstitucijos rengėjų Z.Šličytę atsiliepė visai nekolegiškai. Sutinku, kad Z.Šličytei tokia kolegė, ypač jos teisinė patirtis, sukeltų tik juoką, bet teisingumo ministrė feisbuke bylojo tarsi ne apie Z.Šličytę, bet apie save:
„Laisvės neturi atimti niekas - nei kažkieno asmeninės baimės ir savasties paieškos, nei bepročiai agresoriai už sienos ir jų propaganda bei neapykanta".
Retorinis klausimas - jei laisvės neturi atimti niekas, tai kodėl atiminėja? Kodėl „žmogos" norėjo atimti iš Z.Šličytės laisvę reikšti savo asmenines mintis? Kur logika? Ir ką bendro turi Z.Šličytė su bepročiais agresoriais už sienos. Advokatė gyvena Mosėdyje. Nuo kada mažytis Žemaitijos miestelis tapo užsieniu?
Šiuo metu E.Dobrowolska, tarsi nieko nebūtų naujo dėl Z.Šličytės įvykę, nė kiek neatgailauja teisiškai suklydusi.
Kitas laisvės šauklys, Seimo Žmogaus teisių komiteto (ŽTK) pirmininkas Tomas Vytautas Raskevičius prieš pusmetį po Z.Šličytės kalbos baisėjosi:
„Atsiprašau visų, kurie turėjo tai klausyti"; „šiandien JAV ambasadorius per ausines verčiamame tekste išgirdo žodį „pederastija". Z.Šličytės kalba nėra žodžio laisvė. Tai yra neapykantos kurstymas ir grėsmė saugumui".
Kažin, ar patyręs diplomatas JAV ambasadorius itin susijaudino dėl kelių frazių. Jei dėl kiekvieno žodelio jaudintųsi, tikrai nebūtų tapęs ambasadoriumi. Ką gi. Ne vien E.Dobrowolska nėra itin stipri teisėje. Suklydo ir žmogaus teisių žinovas T.V.Raskevičius. Z.Šličytės kalba būtent ir yra žodžio laisvė! Bet po pusmečio Seimo ŽTK pirmininkas kažkodėl nekrykštauja iš laimės, kad pilietė Z.Šličytė laimėjo.
Aušrinė Armonaitė taip pat tyli. Nors prieš pusmetį socialiniuose tinkluose jautriai ūbavo, kad „pyktis, tamsa ir neapykanta gyvena tarp mūsų ir gauna aukščiausias tribūnas". Esą „Putinui net nereikia mūsų užpulti, kad žiaurumas paimtų viršų ir taptume mažąja rusija".
Ganėtinai pigus politikavimas kiekvieną kitokią nuomonę, net ir tą, kurią palaiko daugiau nei pusė visuomenės, priskirti Putiną palaikantiems vietiniams „bepročiams", „agresoriams", „tamsybininkams", „kremliniams", „vatoms". Juolab kai Z.Šličytė yra daug daugiau nusipelniusi Lietuvos valstybės nepriklausomybei nei dabartiniai jaunikliai politikai. Nes dabar dirbti Lietuvos valstybei nėra jokios rizikos. Nei fizinės, nei socialinės. Tik neblogos algos garantija. O tokie politikai kaip Aukščiausiosios Tarybos deputatė dviejų dukrelių mama Z.Šličytė rizikavo sužlugdyti savo teisinę karjerą, netekti pragyvenimo šaltinio, atsidurti sovietiniame kalėjime ar gal net būti fiziškai sunaikinta. Tad dabartiniai politiniai viščiukai, prieš svaidydamiesi skambiomis frazėmis, galėtų bent kiek žvilgtelėti į Lietuvos istorijos vadovėlį. Tenka pritarti Signatarų klubo pirmininkei Birutei Valionytei, kad tie, kurie šaukia apie toleranciją, pademonstravo visišką netoleranciją.
O tada prieš pusmetį Ingrida Šimonytė, protestuodama išėjusi iš Seimo salės, kalbėjo taip: „Kodėl turiu sėdėti ir klausytis kalbos, kuri man nepriimtina. Tiesiog man tai, kas buvo pasakyta, yra nepriimtina ir aš išėjau".
Nepavydžiu premjerei tokios charakterio savybės. Matyt, vos išgirsta ką nors nepriimtino, turbūt vos ne kas savaitę skuodžia iš Seimo, parduotuvių, troleibusų, poliklinikų, Turniškių, o per atostogas - iš pliažų. Taip galima ir socialiai sulaukėti.
Z.Šličytės feisbukiniai puolėjai dabar turėtų viešai prisipažinti, kad būtent jie suabejojo pilietės Z.Šličytės teise laisvai reikšti savo asmeninę nuomonę. Būtent jie, didieji žmogaus demokratinių laisvių garbintojai, mažiausiai du kartus šią žmogaus laisvę viešai paniekino. Pirmą kartą - kai Seimo tribūnoje kalbant Z.Šličytei demonstratyviai apleido Seimo posėdžių salę. Šiuo atveju, labiau būtų pravertęs ne kareivis Šveikas, bet filosofo Voltero (Voltaire, 1694-1778) mintys: „Nesutinku su tuo, ką sakai, bet iki mirties ginsiu tavo teisę tai sakyti". Bet ne! Žmogaus laisvės gynėjai sureagavo ne kaip išminčiai, bet kaip ganėtinai isteriškos „žmogos". Tačiau nedrįstu dėl to „žmogas" itin peikti, nes tai pačių „žmogų" teisė į isteriškąsias saviraiškas. Tad vertinu „žmogų" nukrypimą nuo kitų piliečių teisių bei laisvių tik aritmetiškai. Pirmasis nukrypimas - demonstratyvus išėjimas iš Seimo salės. Antrasis nukrypimas - dabartinė tyla feisbuke. Burbulas subliuško. Smerkikai „žmogos" spokso į sprogusį balionėlį.
O ko iš jų norėti? Tuo metu, kai buvo skelbiama Lietuvos nepriklausomybė, A.Armonaitė neturėjo net metukų. Tikėtina, dar nevaikščiojo. T.V.Raskevičiui jau buvo suėję 1 metai, o Morganai Danielei ir E.Dobrowolskai - dar šiek tiek trūko iki 2 metų. Tad iš kur pypliai supras, kokie buvo to meto Kovo 11-osios žmonės - politikai, teisininkai, signatarai. Kaip bebūtų, Lietuvos valstybės problematika dar nebuvo susmulkėjusi iki vaivorykštinių perėjų.
