Pagaliau! Kalio jodidas pasieks ir vilniečius

Ministerija, ruošdamasi galimam radiacijos nutekėjimui iš Astravo, nupirko ir perdavė 16-ai šalies savivaldybių 4 milijonus kalio jodido tablečių. Šios savivaldybės, įskaitant ir Vilniaus, yra arčiausiai Astravo. Vilniui SAM perdavė 2 milijonus tablečių. Su ta intencija, jog 16-os savivaldybių gyventojai, vos išgirdę apie radiaciją, išgertų po dvi tabletes. Visą parą apsaugančias žmogaus skydliaukę nuo radioaktyvių dalelių patekimo. Tad pagal šį planą 16-os savavaldybių gyventojai savo kišenėse šalia piniginių bei dokumentų turėtų nešiotis ir dvi kalio jodido tabletes. Galiojančias iki 2024 m. pabaigos. Gavai savo telefone SMS žinutę, sirena ar radijas įspėjo: „Pavojus! Padidėjusi radiacija!“. Makt, dvi tabletes praryji - ir ramu. Apsaugotas visai parai. O vaikams ir vyresniems kaip 60 m. piliečiams pakanka ir vienos tabletės.

Vilnietis: „Dar nesprogo? Kaip gerai!”

Visa laimė, kad atominė dar nesprogo. Baltarusija išgelbėjo 557 440 vilniečių gyvybes. Nes vilniečiai kalio jodido tablečių dar negavo. Tiesa, greitai gaus. O kodėl vilniečiai dar negavo kalio jodido tablečių? Nes SAM nesužavėjo savivaldybės pasirinktas kalio jodido tablečių platinimo būdas. Visos savivaldybės išplatino tabletes per seniūnijas. O vilniečiai nusprendė, kad šis būdas sostinei netinkamas. Sugalvojo platinti ne per seniūnijas, bet per vaistines. Visai logiška. Kiek Vilniuje yra seniūnijų? Tik 21-a. O kiek vaistinių? Šimtai. Vos ne trys į 200 kv. m. Didmiesčių, juolab daugiabučių, gyventojai net ne visi žino, kur jų seniūnija ir kokia pavardė jų seniūno. Jei nereikia kokios nors pažymos ar pašalpos. O šit, kur yra artimiausia vaistinė, kiekvienas bent kartą sirgęs sloga žino. Tačiau įsijungė politika. Negi „valstiečiai“ leis, kad liberalo Remigijaus Šimašiaus kompanija taip savivaliautų. Nesilaikytų instrukcijų. Todėl SAM pranešė, kad platinti kalio jodido tabletes per vaistines draudžia Farmacijos įstatymas. Anot įstatymo, vaistinės gali įsigyti vaistų tik iš juridinių asmenų, turinčių farmacinės veiklos licenciją. O R.Šimašius ir jo kompanija farmacinės veiklos licencijos akivaizdu neturi. Taip pat neturi licencijos sandėliuoti medikamentus savivaldybės sandėliuose.

Biurokratija ar politikavimas?

Matyt, remiantis Farmacijos įstatymo taikymo bei nepritaikymo logika, kitos 15-a savivaldybių ir jų seniūnijų farmacinės veiklos bei medikamentų sandėliavimo licencijas turėjo. Tik Vilnius jomis neapsirūpino. Aprūpino be jokių licencijų Lukiškių aikštę smėliuku. Už mokesčių mokėtojų pinigus R. Šimašius smėliuką atbogino, už tokius pačius pinigus su sunkiąja technika išbogino. O šit daugiau nei pusę milijono vilniečių paliko be tablečių. Pasmerkė apšvitinimo rizikai. Net ir ant smėliuko kaitintą tokį savą Laisvės partijos elektoratą. Tad kiek tose batalijose tarp SAM ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lėmė biurokratiniai principai ir kiek politikavimas? Esą viena partija Lietuvos piliečių sveikatą saugo, o kita rizikuoja juos numarinti.

Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Adomas Bužinskas ministerijos prašė: „Netrukdykite ir palaiminkite mūsų planą.“ Sveikatos apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis sakė: „Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba pasisako, kad tas būdas (kalio jodido dalijimas per vaistines - aut. past.) yra netinkamas.“

Ir staiga SAM nusileido! Vilniečiai gaus tas stebuklingąsias tabletes per vaistines. Tik iš pradžių SAM pavaldus Ekstremalių sveikatai situacijų centras patikrins, ar savivaldybės sandėliuose nebuvo pažeistos kalio jodido pakuotės.

Kodėl SAM nusileido? Matyt, prisiminė, kad ir šios ministerijos tarnautojai yra Vilniaus miesto gyventojai. Negi saviškius „tručys“? Galų gale ministerija turi patirtį, jog sveikatai ekstremalių situacijų metu medicininės apsaugos priemonės perkamos ir išdalijamos per pačius įvairiausius tarpininkus. Jei taip perkama ir dalijama per pandemiją, tai taip pat bus perkama ir dalijama ir kitais ekstremaliais atvejais. Nes jie visada užklumpa netikėtai. Ir ne visai pasiruošus.

Visi norėtų priimti evakuojamą finansų ministrą!..

Kur žmonės būtų evakuojami, jei avarija Astrave įvyktų? Juk visi pabėgėliai į europarlamentaro Petro Auštrevičiaus sodybą nesutilps. Be to, sodyba - Vilniaus rajone. Ekonomikos ir inovacijų ministras Rimantas Sinkevičius yra viešai pareiškęs, kad nebūtų kitos išeities kaip apgyvendinti evakuotuosius šeimose, likusioje Lietuvos dalyje. Kuri būtų nutolusi ne mažiau kaip 100 km nuo radiacijos židinio. Nemanau, kad R.Sinkevičius tuo pats tiki. Vaizduotė iškart sukuria vaizdą. Daugiau nei pusė milijono vilniečių ir maždaug tiek pat kitų 15-os savivaldybių gyventojų karavanai mašinomis, dviračiais, paspirtukais ir pėsčiomis pajuda į „neužterštą“ Lietuvą. (Užterštumas vamzdžiais, pesticidais, srutomis, plastiku ir t.t. nesiskaito). Na ir šit visas šis karavanas prašo pilietinio supratimo, prieglobsčio pas žmones, kurie vieni nuo kitų jau seniai užsibarikadavę balkonų grotomis, durų signalizacijomis, laiptinių spynų kodais ir piktais pitbuliais. Šalyje, kur žmonės vieni nuo kitų saugojasi labiau nei NASA saugosi teroristų, sunkoka bus įtikinti suteikti pastogę pirmą kartą matomai šeimai. O gal tu esi radiacinis sukčius. Ne iš Vilniaus, bet iš Seredžiaus. Gal nori mano butą atimti. Gal jau Astravo apšvitintas. Mane „apkrėsi“.

Aišku, dalis lietuvių mielai priimtų į savo šeimą premjerą, pačių įtakingiausių ministerijų ministrus ir avarijos metu šaliai vadovausiantį prezidentą. Pagalvotų pragmatiškai, kad naudingos pažintys visada pravers. Negalima praleisti tokios progos. Ypač kai pats esi visai neįtakingas. O nuo radiacijos genocido išgelbėtas ministras jaus tavo šeimai dėkingumą. Pageidautina - materialų.

Lietuviai taip pat be jokio atlygio priimtų nuo radiacijos pasprukusius mylimus aktorius, sportininkus. O patys versliausieji imtų rengti ekskursijas į „mirties zoną“. Pavyzdžiui, „Vilniaus baroko ir vienuolynų, bažnyčių požemių radiacinis švytėjimas“. Arba „Švytintys katinai ir vištos Eišiškėse“.