Panevėžio ateitininkai - dvasinio atgimimo pionieriai

Kada ateitininkai įsikūrė Panevėžyje, tikslių žinių nėra. Spėjama, kad tai įvyko 1911 metais. Cariniais laikais jie turėjo savo knygyną, katalikiškos literatūros, tačiau ją reikėjo slėpti nuo carinės Rusijos žandarų. Iš centrinės valdžios panevėžiečiai gaudavo apie 100 žurnalo „Ateitis" egzempliorių. Jų veiklai padėdavo Leonas Bistras, Kazimieras Bizauskas. Veikdami slapta, ateitininkai ruošdavo referatus, šeimyninius vakarėlius, gegužines, leido savo laikraštėlį.

Panevėžį užėmus vokiečiams, vyresnieji moksleiviai pasitraukė į Rusiją. Lietuvoje likę jaunesnieji ėmėsi gaivinti organizaciją. Dar 1912 metais viename iš privačių pokalbių būsimasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas yra pasakęs, kad jis deda viltis į ateitininkus, kurie turėtų išugdyti sąmoningus katalikus.

Atgaivinti ateitininkus pavyko 1915-ųjų gruodį. Narius į jų gretas priimdavo ne taip lengvai. Iš pradžių reikėdavo pabūti kandidatu. 1916-ųjų rugsėjį, kai vyko ateitininkų susirinkimas, jie teturėjo 14 narių, spalį - 23. Organizacija leido laikraštėlius „Rytas" ir „Mūsų ateitis". Į Vilniuje 1917 m. vykusią konferenciją iš Panevėžio vyko 8 ateitininkai. 1918 m. kuopelės susijungė į kuopą, buvo įsteigtos 3 sekcijos - filosofijos, teologijos ir politikos.

Valstybės gynėjai, vargšų guodėjai

1918 m. vyresnieji Panevėžio ateitininkai išėjo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę. Kovose su bolševikais žuvo ateitininkai partizanai Jonas Ambrozevičius, Stasys Klimavičius, bolševikai sušaudė Igną Vaitiekūną. Pirmoje Lietuvos karininkų karo mokyklos laidoje buvo net 27 Panevėžio krašto ateitininkai, o tarp šaulių ir savanorių jų buvo 75.

Ateitininkai ėjo į besikuriančią miliciją, buvo tarp tų, kurie organizavosi ir kovojo su plėšikais Panevėžio krašte. Jie taip pat kūrė pirmąsias mokyklas pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais.

Panevėžio ateitininkai leido laikraštėlį „Mūsų idealas", rengė susirinkimus, įsteigė dramos sekciją. Tačiau jie veikė ne tik mieste, bet ir didesniuose miesteliuose. Tarp jų išsiskyrė Ramygala, kur leistas laikraštėlis „Žvaigždutė". Taip pat kuopos veikė Raguvoje, Šeduvoje, Krekenavoje.

1921-22 m. Panevėžyje buvo 143 ateitininkai, po metų -151. Tačiau tuo metu jų veikla dar nebuvo aktyvi. Veikla suaktyvėjo 1924 m., vadovavimą perėmus gimnazistui S.Bačkiui. Jis turėjo autoritetą, mėgo skaityti V.Kudirkos raštus, mokėsi neprivalomos prancūzų kalbos, taip pat vokiečių ir lotynų kalbų. Tad po metų ateitininkai turėjo jau 264 narius. Pradėtas leisti laikraštėlis „Pašvaistė". 1924 m. lapkričio 22 dieną surengtas šeimyninis vakarėlis, jame parodytas spektaklis
F.Šilerio „Vilius Telis". Renginio metu daug dainuota ir šokta. 1925 m. vasario 24 dieną surengtas Užgavėnėms skirtas didelis viešas vakaras, suvaidinta drama „Pavasariui švintant".

1927 m., kai Panevėžio ateitininkai šventė savo 15 metų sukaktį, į organizaciją įstojo 150 naujų narių.

Ypač aktyvios buvo Panevėžio mokytojų seminarijos ateitininkės. Jos per šv.Kalėdas išplatino knygelių ir laikraščių už 800 litų. Panevėžio ateitininkai rengė rinkliavas beturčiams, lankė ligonius ir teikė dovanėles šv.Kalėdų proga.

1928 metais Panevėžio rajono ateitininkai pažymėjo Lietuvos valstybės 10 metų jubiliejų. Ta proga amatų ruošos moksleivės iškilmingai pagerbė žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą. Tais metais Panevėžio ateitininkai surengė metinę šventę, suvaidinę spektaklį „Drama miške". Renginyje dalyvavo net 400 narių. Tuo metu Panevėžio rajono organizaciją, kurios pirmininkas buvo P.Šilas, sudarė 6 kuopos ir 4 sekcijos - eucharistininkų, visuomenininkų,sporto ir blaivybės.

1929 m. įsteigta Panevėžio rajono ateitininkų meno sekcija ir kartu styginis orkestras. O prieš šv.Velykas Panevėžio amatų ruošos moksleivės ateitininkės surengė savo darbų loteriją . Už surinktas lėšas buvo paruošti pietūs 200 vargšų. Tais metais Panevėžio rajono ateitininkai susiorganizavo didelį chorą, pasisiuvo gražią vėliavą, kurią pašventino kunigas Vladislovas Butvila. Kitąmet Panevėžio amatų ruošos mokyklos moksleivės ateitininkės nupirko ar pačios pasiuvo drabužėlius 60-čiai prieglaudos vaikų darželio globotinių ir surengė jiems šv.Kalėdų eglutę.

Ateitininkai pogrindyje

Jau 1930 m. pabaigoje ateitininkų veikla pradėta drausti mokyklose. „Panevėžio balsas" rašė, kad dėl ateitininkų veiklos draudimo 1930 metų spalio 13 dieną Panevėžio katedroje kabo ateitininkų vėliava, perrišta juodu kaspinu.

Švietimo ministro Konstantino Šakenio įsakymu, 1931 metais rugpjūčio 31 dieną organizacija - uždrausta. Ateitininkai atsidūrė pogrindyje. Tačiau ir draudimo metais jų veikla nenutrūko. Ateitininkai slapta rinkdavosi Panevėžio katedros požemiuose, jų iniciatyva per metrus 3-4 kartus pasirodydavo leidinys „Į saulę". Už dalyvavimą draudžiamoje organizacijoje moksleiviams kartais buvo mažinamas elgesio pažymys, o 1936 m. iš Panevėžio vyrų gimnazijos pašalinti 2 ateitininkai.

Nepaisant to, organizacija gyvavo, veikė bendra mokyklų ateitininkų valdyba. 1933-37 m. jiems vadovavo Antanas Juozevičius, buvo rengiami visos vyskupijos kursai, kuriuose paskaitas skaitydavo kunigai. Visas ateitininkų štabas vykdavo sveikinti vyskupo K.Paltaroko su vardinėmis. 1936 m. suoarganizuota išvyka į Naujamiesčio pušyną, o 1937 m. po išvykos į Biržus pas kunigą Antaną Deksnį, moksleiviai buvo netgi tardomi.

Nepaisant draudimo, 1935 m. visoje Lietuvoje veikė 3500 organizacijos narių.

1940 m. liepos 29 d. sovietinė valdžia priėmė sprendimą uždaryti ateitininkų organizaciją - jos veikla uždrausta, turtas konfiskuotas, o aktyvūs veikėjai suimti.

Iškilūs dvasios vadai

Iš Panevėžio ateitininkų dvasios vadų išsiskyrė kunigas marijonas Jurgis Tilvytis, sukūręs ateitininkų himną. Be kunigų J.Tilvyčio ir Alfonso Lipniūno-Lipnicko, su ateitininkais dirbo garsus kunigas, poeto Bernardo Brazdžionio bendraklasis - Alfonsas Sušinskas. Jis buvo Panevėžio vyskupijos jaunimo direktorius, dirbo su katalikiškomis jaunimo organizacijomis, tačiau daugiausia jo veikla buvo susijusi su ateitininkais.

Garsas apie 1937 m. išleistą jo knygą ,,Jaunimo maršas" plačiai pasklido, kunigas greitai tapo labai populiarus tarp jaunimo, ypač moksleivijos. Tai, žinoma, vėliau prisiminė sovietai.

1940 m. birželio mėnesį prasidėjusi sovietinė okupacija palietė ir kunigo gyvenimą. Tų metų spalį jis buvo suimtas, dvasininkui pateikti įvairūs kaltinimai, jis buvo laikomas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Prasidėjus karui tarp SSRS ir nacistinės Vokietijos, A.Sušinskas iš kalėjimo buvo išvaduotas ir iki 1944 metų, kai pasitraukė į Vakarus, dirbo kapelionu Panevėžio valstybinėse berniukų ir mergaičių gimnazijose. Jis mirė 1966 metais Pitsburge, JAV.

Vienas garsiausių Panevėžio ateitininkų - Panevėžio realinėje mokykloje mokęsis Kazys Taruška. Dar kaizerinės Vokietijos laikais jis dalyvavo ateitininkų veikloje, 1919 m. įstojo į kuriamą Panevėžio srities apsaugos būrį, už kovas prie Kėdainių su Raudonąja armija apdovanotas I rūšies III laipsnio Vyčio kryžiumi. 1923 m. jis tęsė kovas su lenkais neutralioje zonoje, už tai apdovanotas I rūšies II laipsnio Vyčio kryžiumi. K.Taruška žuvo 1927 m. susidūrimuose su lenkų kariniais daliniais.

Kitas garsus ateitininkas buvo Ignas Vaitiekūnas, gimęs Šeduvos valsčiaus Baukų kaime, aktyviai veikęs Šeduvoje ir dalyvavęs Blaivybės draugijos veikloje. Jis padėjo Šeduvos darbininkams įkurti Krikščionių darbininkų sąjungą. 1919 m., kai sausio pradžioje į Panevėžį įsiveržė Raudonoji armija, I.Vaitiekūnas buvo suimtas ir įkalintas Panevėžio kalėjime. Vėliau išvežtas į Dvinską (Daugpilį), kur buvo sušaudytas.1933 metais sausio mėnesį jo vardu pavadinta viena Panevėžio gatvių. Sovietiniais laikais ta gatvė pervadinta deputato Petrulio vardu, tačiau dabar jai vėl sugrąžintas I.Vaitiekūno vardas.