3 nuotr.Panevėžio karaimai Respublikos laikais nebuvo gausi bendruomenė, bet aktyviai prisidėjo kurdama nepriklausomą Lietuvos valstybę. Jie dalyvavo Nepriklausomybės kovose ir pasižymėjo didele drąsa. Pasibaigus Nepriklausomybės kovoms aktyviai prisidėjo prie miesto atkūrimo plėtodami savo verslą. Dirbdami valstybinėse įstaigose, jie buvo gerbiami ir turėjo didelį autoritetą tarp gyventojų.
Visame pasaulyje karaimų tėra apie kelis tūkstančius. Dalis gyvena Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje. Visai negausios bendruomenės yra dar keliose valstybėse. Lietuvos karaimai - išeiviai iš Krymo. Juos atsigabeno Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas po karų su mongolais-totoriais. Viena iš karaimų bendruomenių buvo įkurta Trakuose. Vėliau jie įsikūrė ir kitose vietovėse. 1441 m. Trakų karaimai gavo Magdeburgo teises. Jie gyveno bendruomenėmis. XIX a. pabaigoje Rusijos imperijos sudėtyje gyveno 12 894 karaimai, iš jų 8000 gyveno Kryme. Vilniaus krašte buvo 578 karaimai, iš jų Vilniaus mieste - 104, Trakų mieste - 554. Pagal 1897 m. surašymo duomenis Kauno mieste ir apskrityje gyveno 15 karaimų, Ukmergės apskrityje - 5, o Raseinių - 2. Panevėžio mieste gyveno 68 karaimai, o apskrityje - 208. 1912 m. jų skaičius Panevėžio apskrityje išaugo iki 243. Pagal 1923 m. surašymo duomenis Lietuvos teritorijoje gyveno 155 karaimai (duomenys be Vilniaus krašto).
Nepriklausomos Lietuvos valstybės metais Panevėžio kraštas tapo pagrindine karaimų gyvenamąja vieta. 1922 m. gegužės 3 d. įregistruota Valdyba Panevėžio karaimų bendruomenės reikalams tvarkyti. Valdybos nariai - S.Grigulevičius, A.Rajeckas ir J.Grigulevičius. 1924 m. liepos 29 d. perregistruota ir pavadinta Panevėžio karaimų bendruomene. Jų būstinė buvo Ramygalos g.66. Jie turėjo 52,80 kv.m žemės sklypą, kurį 1881 m. dovanojo M.Malinauskienė, ir 774 kv.m žemės sklypą, kuris įsigytas 1926 m. Čia stovėjo karaimų maldos namai kenesa ir medinė klebonija. 4-ajame dešimtmetyje kenesa rekonstruota. 1936 m. duomenimis, Lietuvos teritorijoje gyveno 133 karaimai. 98 gyveno Panevėžio mieste, 8 - Panevėžio apskrityje, 5 - Biržų mieste, 7 - Pasvalyje, 13 - Pasvalio valsčiuje ir 2 - Jiezne Alytaus apskrityje.
Vieninteliai maldos namai nepriklausomos Lietuvos laikais buvo Panevėžyje. Karaimai mokėsi lietuviškose mokyklose. Daugiausia vertėsi sodininkyste ir daržininkyste. Jų religija nebuvo priešiška kitoms religijoms. 1938 m. lapkritį spauda rašė, kad prisidedant Švietimo ministerijai Panevėžyje pastatytas kenesos pastatas ir vyko jo šventinimo iškilmės. Buvo visiškai rekonstruotas kenesos pastatas. Į tas iškilmes atvyko karaimų šventikas - chazanas iš Trakų. Iškilmėse dalyvavo karaimai iš visos Lietuvos.
Panevėžio karaimai aktyviai dalyvavo kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės, vėliau tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Vienas iš jų - Leonas Čaprackas. Jis gyveno ir mokėsi Panevėžyje. Vėliau studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 4-ajame dešimtmetyje tarnavo Lietuvos kariuomenėje. Rapolas Grigulevičius tarnavo 4-ajame Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke Panevėžyje 3-iajame dešimtmetyje. Savanoris Feliksas Grigulevičius dalyvavo kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Vėliau dirbo Panevėžio apygardos teismo raštininku. Rapolas Samulevičius tarnavo 4-ajame Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulke. Baigęs tarnybą grįžo į Panevėžį ir dirbo Naujamiestyje valsčiaus raštvedžiu. Leonas Rajeckas dalyvavo kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Vėliau tarnavo 4-ojo Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulko bataliono vadu. Vėliau kituose kariniuose daliniuose. Išsitarnavo iki pulkininko laipsnio. 1941 m. represuotas ir mirė Norilske.
Panevėžio karaimai aktyviai prisidėjo prie miesto gerovės kūrimo. Panevėžyje karaimai turėjo savo dirbtuvę Birutės gatvėje. Savininkas - Eljasafas Tinfavičius. Jo vardas dažnai rašomas Ilja. Dirbtuvėje daugiausia buvo atliekami įvairūs šaltkalvystės darbai. Dirbtuvių pastatas išlikęs iki šių dienų. Basia Tinfavičiūtė Panevėžyje, Birutės gatvėje, turėjo siuvyklą. Joje siūdavosi garsios miesto ponios. Šioje siuvykloje siuvėjomis dirbo ir kitų tautybių atstovės, ne tik karaimės. Dabar to pastato nebėra, jis nugriautas.
Panevėžys tapo karaimų kultūros centru. 1934, 1936 ir 1939 m. karaimai išleido tris žurnalo „Onarmach“ („Pažanga“) numerius. 1939 m. žurnalas „Onarmach“ buvo 40 puslapių. Jame įdėtas ir į karaimų kalbą išverstas Maironio eilėraštis „Trakų pilis“. Žurnalo redaktorius buvo Mykolas Tinfavičius. Panevėžyje veikė ir karaimų draugija tokiu pat kaip žurnalas pavadinimu. 1937 m. Karaimų bendruomenės valdybai vadovavo girininkas Romualdas Navickas, jo pavaduotojas buvo mokytojas Martynas Navickas, iždininkas - Ilja Tinfavičius, dar buvo valdybos narys Rapolas Grigulevičius ir sekretorius Jahonadavas Rajeckas. R.Grigulevičius dirbo ekonomistu Panevėžio banke.
Garsus karaimų poetas Šelumielis Lopato kūrė Panevėžio krašte. Tai tragiško likimo poetas. Jis gyveno 1904-1923 m. Jo kūryba nėra gausi, bet labai brandi ir melodinga. Per savo neilgą gyvenimą jis kūrė puikius eilėraščius.
Panevėžyje buvo populiarūs karaimų bendruomenės namai. Čia buvo ir biblioteka. Bendruomenės namuose veikė dramos būrelis. Jis statė įvairius spektaklius, tarp jų ir „Uošvė į namus, ramybės nebus“. Režisierius - mokytojas Martynas Navickas. Tas spektaklis buvo vaidinamas 1932 m. 1931 m. ir vėliau vaidinamas spektaklis „Kaip radome, taip ir paliksime“. Karaimų bendruomenės namuose vykdavo ir jaunimo šokių vakarai. Taip pat čia buvo švenčiamos įvairios šventės.
1935 m. kovą Panevėžyje lankėsi visos Lietuvos karaimų chazanas Simonas Firkovičius. Jis taip pat dalyvavo pamaldose Sodų gatvėje. Dėl sudėtingų santykių su Lenkija į Panevėžį jie atvyko per Latviją. 1936 m. per Velykas Panevėžyje lankėsi visos Lietuvos chazanas Rafaelis Abkovičius. Jis dalyvavo pamaldose kenesoje Sodų gatvėje.
Sovietiniais metais karaimų kenesa Panevėžyje buvo uždaryta. Vėliau buvo ir nugriauta. Dabar Panevėžyje gyvena negausi, bet aktyvi karaimų bendruomenė.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
