Partizanas A.Kentra metamas į gatvę

Kuklus, nepaprasto likimo šviesuolis A.Kentra visai Lietuvai žinomas kaip Vilniaus Universiteto dvasia, Lietuvos Sąjūdžio ir Lietuvos Naujųjų Laikų karščiausių įvykių metraštininkas. Daug metų jis kaupė Lietuvos išsivadavimo bei laisvės kovų istorijos archyvą, kuriuo visada svajojo pasidalinti su visuomene, kai „Miško brolių" rūmuose duris atvertų atviras visuomenei istorinės atminties centras su vaizdo ir dokumentų archyvu, biblioteka. Net ir nesibaigiantys teismai iš A.Kentros šios vilties neatėmė, jis visas pastangas ir pajamas jau daugiau kaip dešimtmetį atiduoda šio tikslo įgyvendinimui.

Bet, panašu, teismui tokie dalykai nelabai rūpi. Ir gali būti, kad po paskutinio teismo sprendimo A.Kentra, iki šiol ne tik savo archyvą laikęs „Miško brolių" rūmuose, bet ir pats prisiglaudęs jo nešildomame kambarėlyje, bus išmestas į gatvę.

Šias patalpas be elektros, vandentiekio ir šildymo sistemos „Miško brolių" draugijai dar 1992 m. perdavė Gedimino Vagnoriaus vadovaujama Vyriausybė. Nuo to laiko A.Kentra su bendraminčiais sugebėjo pakeisti 63,5 proc. pagrindinių konstrukcijų ir sukurti 44,36 proc. naujo bendrojo ploto. Tačiau 2012 m. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė patalpas perdavė Turto bankui, o šis 2017 m. draugijos pareikalavo išsikelti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas, nusprendęs iškeldinti A.Kentrą ir jo įkurtą „Miško brolių" draugiją, atmetė „Miško brolių" priešieškinį, kuriuo ši prašė Draugiją pripažinti dalies šio statinio statytoju ir naujai pačios Draugijos pastatytą statinio dalį leisti įregistruoti Draugijos vardu.

- Kaip gali būti priimtas toks teismo sprendimas, jeigu 2011 m. neskundžiama nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad „Miško brolių" draugija pakeitė didžiąją dalį pastato ir iš esmės sukūrė naują daiktą? - „Vakaro žinios" paklausė A.Kentros advokato Sauliaus DAMBRAUSKO.

- Dabar skaičiuojama, kad pagal teismų nustatytus ekspertinius duomenis Draugija naujai sukūrė maždaug 80 proc. pastato dalies ir tik 20 proc. šio pastato yra buvęs turtas, kurį valstybė 1992 metais perdavė Draugijai. Tačiau Turto bankas ir teismas laikosi pozicijos, - kadangi Draugija gavo ir valstybės finansinę paramą, visa tai, ką Draugija teisėtai sukūrė per trylika metų, turėtų priklausyti valstybei. Nors valstybė gali atsiimti tik tai, ką perdavė - griuvėsius. Be to, lygiai tokiais pat finansiniais mechanizmais buvo skirtas finansavimas Marčiulionio klubo privačiam pastatui tvarkyti. Tai yra analogiški atvejai.

G.Vagnorius ir pati Vyriausybė ankstesniuose teismuose yra liudijusi, kad perduodama pastatą suprato, jog perduoda jo nuosavybės teisę. Tačiau, kai pastatas jau buvo atstatytas, prasidėjus teisminiams procesams, teismas pripažino, kad pastato griuvėsiai Draugijai buvo perduoti ne nuosavybėn, bet panaudai, todėl pastato įregistravimas Draugijos vardu buvo panaikintas.

Beje, vadovaujantis tokia logika, 2011 m. pastato savininkas, norėjęs susigrąžinti turtą buvo apgautas, nes teismas nustatė, kad pakeista daugiau kaip pusė pastato, grąžinti jo nebegalima ir jis priklauso Draugijai. Kaip tuomet dabar valstybė gali jį įregistruoti sau?

- Ar visa tai dėl geroje vietoje esančio pastato?

- Ne, šis teismo sprendimas yra tipiško biurokratinio teisingumo pavyzdys ir diskredituoja teisingumo idėją. O kartu parodo valstybės moralinį veidą.

2008 m. Lietuvos Seimas paskirdamas Albinui Kentrai Kalbos premiją ją įvardino: „už atkūrimą iš griuvėsių Vilniuje, Labdarių g. 10/9, pastato, kuriame 1919 m. susirinkę savanoriai išėjo ginti Lietuvos nepriklausomybės; iniciatyvinės veiklos, trukusios daugiau kaip 15 metų, rezultatas - Lietuvos paveldo objektas, pritaikytas istorijos ir kultūros veiklai." A.Kentra, prikėlęs pastatą iš griuvėsių, paaukojo tam gautą valstybės premiją, taip pat pasielgė ir jo bičiulis Antanas Kmieliauskas, daug pinigų aukojo Amerikos lietuviai. Taip, prisidėjo ir valstybė, bet A.Kentra viskuo rūpinosi ir atidavė tam viską, ką galėjo.

- Ar teismo nutartis skundžiama?

- Taip, skundžiama ir mes būtinai skųsime. Tačiau byla jau keliauja dvidešimt metų per įvairius teismus, deja, kuo toliau, tuo sprendimai biurokratėja. Dabar teismas bylą pakreipė tokia linkme, jog vertinama, ar Draugija į pastatą investavo pakankamai pinigų, vargu, ar apeliacinio teismo sprendimas bus kitoks.

Beje, nors pastatą valstybė jau įregistravo savo vardu, Vilniaus miesto savivaldybė atsiuntė A.Kentrai reikalavimą sumokėti 400 eurų skolą už šiukšlių išvežimą. Nors iki tol net konteinerio prie pastato nebuvo. Jam nepripažįstama nuosavybė, bet reikalaujama sumokėti skolas. Ir taip pat grasinama teismais.

- Dėl „Miško brolių" draugijos pastato A.Kentra su valstybe bylinėjasi jau du dešimtmečius. Kaip jis jaučiasi po paskutinės teismo nutarties?

- Teisminiai procesai niekam nepriduoda sveikatos. O A.Kentra, atrodo, daugiau apie nieką nekalba, tik apie bylą ir pastato reikalus. Jis gyvena tuose rūmuose, nešildomose patalpose, ir toliau tvarko archyvą.

Ar kas nors pasirūpins visa ta medžiaga po jo? Yra būdų, kaip viską išspręsti be teismų. Aš juos siūliau, bet niekas nenori klausyti. Valstybė net nerodo, kad jai rūpėtų jos istorijos archyvas, kuris turėtų būti Lietuvos kultūros vertybė. Manau, moralinė valstybės pareiga yra išspręsti šį klausimą, o ne metų metus tampyti po teismus 92 m. žmogų, visą savo gyvenimą paaukojusį Lietuvai.