„Pas mus ne audros, o piratavimas yra baisus dalykas“

Mama mokytojavo jūroje

Kokią profesiją rinktis, Denisas nedvejojo, nes jo vos ne visa giminė buvo jūrininkai. Ne tik mama plaukė į jūrą, dėdė irgi buvo jūrininkas, visą gyvenimą dirbo „Limarko" laivininkystės kompanijoje suvirintoju. Pusbrolis Petras Legenzovas buvo žvejybos laivų kapitonas. „Sugadinsi jūrinę dinastiją, mes tave..." - prisiminė Denisas, buvęs jauniausias vaikas giminėje.

„Mano mama 7 metus dirbo jūroje mokytoja. Jos reisai trukdavo po 9 mėnesius. Pagal programą turėdavo aplankyti po 5-6 laivus, kuriuose būdavo neakivaizdinė jūrininkų mokykla. Tie, kurie baigę 8 klases eidavo į jūrą dirbti žvejybos laivuose, tose didžiulėse plaukiojančiosiose bazėse galėjo baigti vidurinės mokyklos mokslus jūroje, - pasakojo D.Legenzovas.

Teko imti akademines atostogas

D.Legenzovas jūreivystės kolegiją turėjo baigti 2006-aisiais, bet po trečio kurso ir atlikęs praktiką metus buvo paėmęs akademinių atostogų. Labai rimtai sušlubavo mamos sveikata, o jis augo be tėvo, tik su ja. Jie turėjo skolų: Deniso stipendija buvo dvigubai didesnė nei mamos mokytojos atlyginimas krante.

Kapitonas mano, kad jam labai pasisekė, jog Klaipėdoje buvo Latvijos jūrininkų įdarbinimo agentūros atstovybė „Baltic Group Internacional", kurioje dirbo Kristina Petkevičiūtė. Ji jam labai padėjo gyvenime.

Per tuos akademinius metus jis susirado pirmą darbovietę ir atidavė skolas. Pateko į Danijos tanklaivių kompaniją ir dirbo paprastu jūreiviu, o jūrininko knygelėje buvo rašoma, kad jis kadetas.

Perėjo į naftos platformų laivus

Nuo 2013 metų D.Legenzovas atsisakė darbo tanklaiviuose ir perėjo į naftos platformas aptarnaujančius laivus, nes juose atlyginimai buvo dar geresni nei tanklaiviuose. Ir iki šiol dirba vienai užsienio kompanijai.

„Naftos platformų yra visame pasaulyje. Aš nuo 2013 metų dirbu Afrikoje. Tik 2021 metais buvau Persų įlankoje. Šiaip visą tą laiką plaukioju Vakarų ir Centrinėje Afrikoje - Gvinėjos įlankoje, nuo Siera Leonės iki Namibijos.

Tai vadinama priekrantės plaukiojimu. Daugiausia nuvykti iki objekto mums reikia 6-10 valandų. Platformos dažniausiai stovi ten, kur yra seklu, apie 60 jūrmylių nuo kranto.

Piratavimas niekur nedingo

„Jeigu man reikėtų dirbti Baltijos ar Šiaurės jūroje, tikriausiai gulėčiau, nes esu visiškai atpratęs nuo supimo. Afrikoje, jeigu būna 0,5 metro bangos, tai jau visi dejuoja. Bet pas mus ten ne audros yra baisus dalykas, o piratavimas.

Jis niekur nėra dingęs. Visai neseniai pagrobė 6 žmones Kamerūne ir nuvežė į džiungles. Ir man teko bėgti nuo piratų net du kartus. Vieną kartą pavyko pabėgti, nes pamatėme radare. Tada buvau kapitono vyr. padėjėjas. Kapitonas sako: „Paleiskime antrą variklį." Dūmėme paspaudę slaptą mygtuką. Matyt, jie suprato ir nebesivijo.

Pastaruoju metu laivai užpuolami netoli kranto. Atviroje jūroje rečiau, nes ten yra labai daug kariškių. Svarbiausia nuplaukti iki tam tikro taško ir užsibarikaduoti laive. Vairo plunksnos mechanizmą užblokuoji ir lauki pagalbos. O piratai „tvarkosi" laive.

Tai gerai, jeigu piratai įlipa į laivą ir paima kokius nors vertingus dalykus, o ne grobia žmones.

O paima viską, net kojines. Būna puikiai susipažinę su laivu, žino, kokį konteinerį imti. Turime įtarimų, kad bendradarbiauja kas nors iš tų, kas frachtuoja tą krovinį.

Su piratavimu susidūriau, kai dirbau tanklaiviuose. Jeigu gabeni dyzelinį kurą, 90 proc., kad gali sulaukti svečių, net plaukdamas 240 jūrmylių nuo kranto.

Dažniausiai, kai piratai įlipa, sušaudo visą navigacinę techniką ir tu be jos būni aklas kaip kačiukas. Dar gerai, kad mobiliuosiuose telefonuose yra magnetinis kompasas ir jūrlapiai, gali vien pagal jį plaukti. Man teko vykti vadovaujantis informacija mobiliajame telefone ne dėl piratų, o kai sudegė visos sistemos, gerai, kad buvo likusi tik para laiko plaukti.

Mūsų kompanijos politika - viską atiduoti piratams ir nerodyti jokio didvyriškumo, nes viskas yra apdrausta. Buvo atvejis mūsų kompanijoje, kai jūrininkas pradėjo putotis, tada jam peršovė kelį.

Yra pagunda priešintis, nes kartais būna apsirūkę paaugliai su surūdijusiais Kalašnikovo automatais.

Bet negalime to daryti, pažeisti žmonių teises. O indai ir kinai pagauna piratą ir nušauna.

Jūreiviai - vos ne iš džiunglių

„Mano laivas turi dinaminio pozicionavimo sistemą, jis gali stovėti labai ilgai vienoje vietoje.

Mes esame plataus masto specialistai. Aprūpiname naftos platformas kuru, nugabename joms krovinius, paimame iš jų šiukšles. Turime specialius tankus, galime netgi cementą vežti, jeigu reikia - plukdyti ir žmones. Reisai trunka du mėnesius.

Įgula mano laive dabar - 15 vyrų. Vyr. mechanikas ukrainietis, o visi kiti - vietiniai. Nebėra taip, kaip būdavo prieš 10 metų, kad su jais angliškai nesusikalbėtum. Pusė jų netgi mokėsi Europoje.

Neretai tuos vaikinus atveža, vaizdžiai tariant, iš džiunglių, iš vietinės komunos, ir laive reikia mokyti dirbti. Bet jie yra gabūs ir išmoksta gana greitai", - pasakojo D.Legenzovas.

Jo teigimu, europiečiai nesamdomi, nes vietinei valdžiai reikia mokėti labai didelius pinigus, kad galėtum laisvai formuoti įgulą.

Buitinė chemija per brangi net kapitonui

Kapitonas D. Legenzovas pasakojo apie skurdą Afrikoje. Laive dirbantis vietinis gauna tokį atlyginimą, kad gali išmaitinti visą savo kaimą, iš kurio yra kilęs. Paprasto jūreivio alga - 1,5 tūkst. eurų. Tai jiems didžiuliai pinigai. Ten žmonės vis dar miega kartoninėse dėžėse nuo šaldytuvų.

„Jeigu yra tekantis vanduo, tai didžiausia laimė. Nes gali būti pelkė, iš jos imamas vanduo, o kitame jos gale kas nors skalbinius skalbia.

Turėdamas buitinės chemijos galėsi išsimainyti į ką tik nori. Teko man dirbti Gabone. Mes gavome vietinių skalbimo miltelių. Pradėjau visas kasytis, gerai, kad turėjau kremo. O vietiniams nieko, jiems gerai. Nuvažiavome su kapitono vyr. padėjėju į parduotuvę. Visko ten yra, bet kainos... Man, kapitonui, buvo per brangu. 12 kapsulių skalbimo priemonių pakuotė - 18 eurų. Teko pirkti, o kitą kartą vežiausi iš Klaipėdos", - dalijosi prisiminimais kapitonas.