„Eglėje žalčių karalienėje“ atrastas pirmasis neapykantos nusikaltimas

Šiuo metu Birutės Sabatauskaitės vadovaujama lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba parengė ataskaitą projekto, kuriame buvo atliekamas tyrimas. Lietuvoje gyvenančios socialinės grupės - romai, žydai, musulmonai, LGBT ir kiti matomus rasės bei kilmės bruožus turintys asmenys - išsipasakojo tyrimą atlikusiam sociologui Liutaurui Labanauskui apie tai, su kokia neapykantos kalba ir kurstymu jie susiduria.

Aptariant tyrime dalyvavusių žmonių patirtis lyg tarp kitko užmenama, kur gali glūdėti visuomenės neapykantos šaknys. Pasirodo, kad netgi mūsų numylėtose pasakose. Dar daugiau - nurodoma, kad žaltys, už kurio pasakoje išteka Eglė, gali būti laikomas „užsieniečiu". „Eglė žalčių karalienė" yra labai graži pasaka, kurią mes sekame savo vaikams. Bet ką ji sako? Pasaka yra apie moterį, kuri išteka už „užsieniečio" princo, jos broliai, pasinaudoję vaiku, tą „užsienietį" princą gudrumu išsivilioja iš rūmų ir nužudo. Sakoma, kad tai labai graži, pamokanti pasaka. Bet ar gali būti, kad šioje pasakoje aprašytas pirmasis neapykantos nusikaltimas mūsų istorijoje? Jeigu pasakose turime tokių dalykų, tai irgi šį bei tą sako apie mus", - rašoma Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos paskelbtame straipsnyje.

Kiekvienas kūrinį perskaito savaip

„Vakaro žinių" kalbinta vaikų psichologė ir psichiatrė Viktorija Grigaliūnienė primena, kad pasakos padeda vaikams praplėsti akiratį ir formuoja jų emocinį pasaulį. „Literatūros kūriniai padeda žmonėms išreikšti 

emocijas ir praturtinti save. Ne visos pasakos turi baigtis laimingai arba pasakoti tik gerus dalykus. Nes vaikas gyvena pasaulyje, kuriame kartais būna liūdesio ar ištinka netektys. Jis turi išmokti tvarkytis ir su šiomis emocijomis. Per kūrinius vaikas ir yra mokomas tokių dalykų. Pasakos pabaiga gali būti liūdna, nes tai moko empatijos ir atjautos, bet neturi būti žiauri", - sako V.Grigaliūnienė.

Specialistė atkreipia dėmesį, kad kiekvienas skaitytojas literatūrą vertina pagal savo nuostatas: „Taip, lietuviškose pasakose yra daug smurto, bet viskas priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame kūrinį. Dažniausiai vertindamas kūrinį žmogus jį interpretuoja pagal tai, kas jam šiuo metu svarbiausia ir pagal ką jis projektuoja savo gyvenimą. O juk žinome, kad dabar „ant bangos" kalbėti apie neapykantos kalbą.

Bet man, kad ir kiek esu analizavusi šią pasaką, niekuomet nekilo mintis, kad Eglė ištekėjo už „užsieniečio". Kūrinyje žaltys vaizduoja kitokį žmogų. Dabar ši pasaka, kaip suprantu, kontrolierės vertinama pagal dabartinius politinius vėjus. Keista, jog dar nesugebėta „pripiešti", kad kūrinyje vaizduojama pora buvo tos pačios lyties."

V.Grigaliūnienė pastebi, kad politikai neturėtų vertinti literatūros kūrinių, nes tai panašėja į cenzūrą. „Ar politikai turi kištis į tokius dalykus? Analizuoti kūrinius galima, bet ar reikia tuo pagrindu inicijuoti įstatymus ar pakeitimus, priiminėti sprendimus? Manau, ne. Nes jeigu jau politikai ar institucijos ima vertinti kūrinius, tuomet turėtų tai daryti ne tik vienu atveju. Pavyzdžiui, kodėl tada nesigilinama į kai kurias dainas, kurios neturi nei prasmės, nei reikšmės, o tik bukina žmones. Jeigu jau užsiimama vertinimu, neturi būti užsipultas vienas konkretus turinys. Tuomet tegul analizuoja spektaklių, dainų turinį ir taip grįšime prie sovietmečio, kai viskas buvo kontroliuojama ir cenzūruojama. Ar mūsų valdžia to siekia?

Taip galima „nusivažiuoti" iki tokių kūrinių, kurie dabar aptinkami kitose valstybėse, kai „antras galas" tampa supergalia ir pan. Ko siekiama tokiais kūriniais? Psichologai puikiai žino, kad su vaiku keičiantis jo raidos etapams reikia bendrauti skirtingai. Jeigu vaikui suteikiama informacija ne pagal jo metus, šis ją interpretuos savaip. Tokia informacija paveikia vaikus. Jie domėsis ne išsilavinimu ar kaip išmokti skaičiuoti, bet vieni su kitais lyginsis ir konkuruos dėl falo dydžio. Manau, taip neturėtų būti. Pasaulis perlenkia lazdą", - svarsto psichologė.

Paklausta, ar lietuviai iš tiesų yra kupini neapykantos, V.Grigaliūnienė sako, kad visi žmonės iš prigimties yra geri: „Tiesiog tam tikras žmogaus elgesys gali būti netinkamas. Tai gali lemti istoriniai dalykai, genetika. Lietuviai iš viena vertus yra geraširdžiai, pasiruošę gailėti ir padėti. Kai kitam skauda, esame labai empatiški. Bet kartu mokame ir labai stipriai kirsti. Mes tarsi neturime emocinio „aukso viduriuko". Kodėl taip yra? Teorijų yra daug. Viena iš jų - dėl to, kad mūsų niekas nemokė reikšti emocijų, kiti kalba apie okupaciją, kurią mes išgyvenome, ir mūsų žemą savivertę.

Be to, reikia suprasti, kad esame konservatyvi tauta. Reikia daug laiko, kad mūsų smegenys suprastų pokyčius ir prie jų adaptuotųsi. Tad natūralu, kad mums sudėtinga priimti stumiamas vienalytes partnerystes. Kai aš mokiausi, homoseksualumas buvo laikomas liga, kylančia iš seksualinio identiteto sutrikimo. Tad labai daug žmonių, kurie žinojo, kad tai yra sutrikimas, nebūtinai žino, kad tai buvo pakeista. Ar dėl to žmogus kaltas? Tai galima palyginti su žmonėmis, kurie turi silpną imunitetą ir dažnai serga virusinėmis ligomis."

Komentuoja aktorė, rašytoja Doloresa Kazragytė:

- Kaip vertinate Lygių galimybių kontrolieriaus poziciją dėl „Eglės žalčių karalienės"?

- Pasakysiu tiesiai, dar tokios nesąmonės neteko girdėti. Tai tokia nuostabi pasaka.

Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad galima sugalvoti tokį dalyką. Tai yra absurdas. Nesuprantu, kaip čia galima įžvelgti neapykantą. Peržengiamos visos sveiko proto ribos.

Svarbiausia šio kūrinio tema, visų pirma, yra meilė. Eglė paverčia savo vaikus medžiais iš sielvarto ir lieka stovėti eglės pavidalu amžiname meilės ilgesyje. O Eglės broliai argi žudė ne iš meilės? Per daug mylėjo seserį ir nenorėjo jos atiduoti kitokiam jaunikiui, nors ji ir buvo laiminga su Žilvinu. Tai yra puikybė, pavydas, bet ne neapykantos nusikaltimas.

Jeigu taip norisi viską vertinti, tai galima rasti, kaip prikibti prie ko tik nori. Prie tikėjimo tiesų taip pat. Prisiminkime Kaino ir Abelio istoriją, kuri moko nuolankumo. Ar jau reikės ir Bibliją perrašinėti pagal tai, kaip politikams patogiau? Tai tik parodo, kad gyvename laikais, kai neapykantos, puikybės ir valdžios temos yra labai susipynusios tarpusavyje.

- Ar sąžininga, kad politikai kišasi į kultūrą?

- Matau, kad tai daroma. Gal visa tai vyksta iš nesugebėjimo padaryti svarbių ir reikalingų darbų... Pasakos ir neturi būti tik geros. Pasaka visada vaizduoja kovą tarp gėrio ir blogio. Tai padeda vaikams suvokti, kokiame pasaulyje mes gyvename. Jis taip „surėdytas", kad gėrio ir blogio kova vyksta nuolat. Apie tai su vaikais turime kalbėtis.

Bet ne politikai turi spręsti, kurios pasakos geros ar blogos, bandant jomis pateisinti ar pridengti kažkokias įstatymines iniciatyvas. Matome, kaip politikai bendrauja su oponentais. Dažnai tai yra pati tikriausia neapykantos kalba.

- Kaip manote, ar tikrai lietuviai yra tokia nekenčianti tauta, kokia bandoma mus pavaizduoti?

- Visų pirma, mes neturime skirstyti tautų į geras ir blogas. Tai yra neteisinga. Nei viena tauta nėra vien tik bloga ar gera. Kiekvienoje tautoje yra žmonių, pasiryžusių žudyti. Vieni iš idėjos, kiti dėl turto, treti dėl žemės, ketvirti dėl galios. Kartu kiekvienoje tautoje yra tokių, kurie pakeleivį priglaus, užjaus nelaimėje ar šoks į vandenį pamatę skęstantį. Nesvarbu, tai rusas, lietuvis ar žydas. Manau, gėrio visada yra daugiau nei blogio. Tik blogis labiau afišuojamas.

Matydami, kas šiandien pasaulyje vyksta už namų sienų, visi turime apie ką susimąstyti. Jau daugiau kaip metus gyvename karantino režimu. Ar nereikėtų susimąstyti, kodėl pandemija atsirado būtent dabar? Ar tai nėra žinutė, kad gyvename darydami kažką neteisingai? Vieni kitus žemindami, nekęsdami, ieškodami, kovodami dėl galios ir įtakos zonų, pamiršdami atjautą, žmogiškumą ir bendruomeniškumo jausmą. Lieka tik tikėtis, kad pamokas, kurias mums bando perduoti pasaulis, suprasime ir išmoksime teisingai. Apie tai dabar reikia galvoti, o ne ieškoti priekabių prie gražiausių Lietuvos pasakų.