Pedagogai bijo, kad nesusitvarkys su spec. poreikių turinčiais moksleiviais

Visuomenė sunerimusi

Švietimo sistema rengiasi didžiuliam pokyčiui: nuo 2024 metų rugsėjo turėtų būti sudarytos sąlygos specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems mokiniams lankyti artimiausią pasirinktą darželį ar mokyklą. Įstaigos jų nebegalės atsisakyti priimti.

Specialiose mokyklose tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimu bus ugdomi tik labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai, kuriems reikalingos nuolatinės sveikatos priežiūros, socialinės paslaugos.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija praėjusią savaitę išplatino pranešimą, kuriame teigiama, esą pokyčiams ruošiamasi, šiais mokslo metais šalies ugdymo įstaigose dirba jau 4280 mokytojų padėjėjų. Jie ypač reikalingi, nes šiais mokslo metais ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigose mokosi net 74 tūkst. specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių, tai sudaro 15,5 proc. nuo visų darželius ir mokyklas lankančių vaikų. Bendrąsias klases lanko 68 tūkst. ikimokyklinukų ir moksleivių, t.y. virš 90 proc. visų specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų.

Tačiau toks pranešimas tik sukėlė diskusijų audras socialinėje erdvėje. Vieni giria pokyčius, sakydami, kad „kitokius" vaikus reikia stengtis integruoti į visuomenę, kiti sako, kad tai tik pasunkins darbą mokytojams, kurie turės mažiau laiko skirti specialiųjų poreikių neturintiems vaikams.

Kas tie specialieji poreikiai?

Kad būtų aiškiau, visuomenė baiminasi ne to, kad klasėse būtų integruojami vaikai su judėjimo, regėjimo negalia ar kitomis panašiomis problemomis, kurios irgi yra specialieji poreikiai, o dėl visai visai kitokių vaikų su elgesio sutrikimais, vystymosi sutrikimais, turinčių dauno sindromą, autistų ir pan.

Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė Renata Kupšytė prieš trejus metus žiniasklaidoje apibūdino dažniausiai dėl to kylančias problemas.

„Tokie vaikai būna nekantrūs, nori dėmesio čia ir dabar, sunkiai priima taisykles, lengvai išsiblaško, yra užmaršūs, sunkiai pradeda ir užbaigia darbus/užduotis, lengvai susierzina, siekia dominuoti, nepriima pasekmių. Jie aktyviai siekia bendraamžių dėmesio, tačiau stokoja socialinių įgūdžių, jiems sunku sekti užduotis ir ramiai nusėdėti vienoje vietoje, yra per daug šnekūs, neorganizuoti ir netvarkingi, perdėm aktyvūs, triukšmingi ir įžūlūs. Šiems vaikams nuolat reikalingi priminimai, jie nemėgsta laukti, nėra atsargūs, pirmiausia daro, o po to galvoja, nuolat kažką pameta, dažnai pamiršta užduotis, kurias reikia atlikti, stokoja atsakomybės ir kita", - vardino R.Kupšytė.

Kam neteko dirbti mokykloje arba mokytis kartu su tokiais vaikais, tiems sunku įsivaizduoti, kas tai iš tikrųjų yra. Toks moksleivis vidury pamokos gali sugalvoti atsigulti ant grindų ir pagulėti, spjaudyti į bendraklasius, nei iš šio, nei iš to pradėti rėkauti, spiegti, iškoneveikti jį drausminti bandantį mokytoją ir t.t.

Pirma reikia suarti, po to sėti

Specialistai bei tėvai laukiančią naujovę taip pat vertina nevienareikšmiškai.

Švietimo ekspertė, parlamentarė prof. Vilija Targamadzė akcentavo, kad prieš priimant sprendimą į bendrąsias mokyklas perkelti kone visus vaikus su specialiaisiais poreikiais, tam reikia labai gerai pasiruošti.

„Pirma reikia suarti dirvą ir tik po to sėti. Ką turiu mintyje? Trūksta švietimo pagalbos specialistų, ypač specialiųjų pedagogų, logopedų, psichologų. Yra nemažai mokyklų, kurios iš viso neturi nė vieno psichologo. Kadangi tai bus komandinis darbas, švietimo pagalbos specialistai mokytojams turi padėti. Mokytojai yra sunerimę, nes nepasiruošta dirbti, klasėje esant plačiam spektrui įvairių poreikių. O mokytojų padėjėjų labai trūksta. Negana to, net nėra pasakyta, su kokiais specialiaisiais poreikiais vaikai ateis į mokyklas. Tai - blogai, nes metodikos labai skirtingos. Lieka tikėtis, kad labai didelių poreikių vaikai liks specialiosiose mokyklose, nes galvojama, kad kai kurios jų liks", - vylėsi V.Targamadzė.

Nutekės į privačias

Profesorė nerimauja, kad, skiriant didelį dėmesį specialiųjų poreikių vaikams, nukentės vidutinieji, o labiausiai - patys gabiausi, kuriems iš viso papildomo dėmesio neliks dėl laiko stokos.

„Pagal įstatymą valstybinės ir savivaldybių mokyklos nebegalės atsisakyti specialiųjų poreikių turinčių vaikų, išskyrus tas, kurios rengia stojamuosius egzaminus. Negalės atsisakyti priimti ir vaikų su didele fizine negalia. Bet kaip juos priims, jei kai kur nėra liftų, keltuvų ir t.t.?

Neramu ir tai, kad ši nuostata negalios privačioms mokykloms. Ir tai gali lemti dar didesnio mokinių srauto nutekėjimą į privačias mokyklas, nes tėveliai gali stengtis vaikus įtaisyti ten, kur nėra vaikų su specialiaisiais poreikiais", - nerimavo V.Targamadzė.

Iššūkis mokytojams

Istorijos mokytojas, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos vicepirmininkas Audrius Jurgelevičius „Vakaro žinioms" sakė, jog ne vienas vyresnio amžiaus pedagogas labai jautriai reaguoja į visokias naujoves, girdėjo ne vieną mąstantį, kad turbūt teks palikti darbą.

„Nesu didelis šitų klausimų specialistas, tačiau galiu pasakyti, kad man, kaip mokytojui, lengviau dirbti su vienodų poreikių mokiniais: vien gabiais, vien mažiau gabiais ir t.t. Aišku, toks požiūris šališkas, nes esu skaitęs teoriją, kad integruoti į visuomenę žmones lengviau, kai jie yra tarp kitokių. Jei teorija yra pagrįsta, logiška, kad tai turėtų būti pradėta nuo mokyklos. Suprantu įtraukaus ugdymo modelio prasmę, tačiau, aišku, valstybė tam turi būti pasiruošusi. Kita vertus, tai nėra kažkas labai naujo, jau ir dabar yra nemažai klasių, kuriose mokosi ir vaikai su specialiaisiais poreikiais. Taip dirbu ir aš, ir mano kolegos. Bet nuo 2024 m. rugsėjo į klases ateis ir tie, kurie turi didelių ir labai didelių sutrikimų. Dabar didžioji dalis tokių mokomi specialiosiose mokyklose, vadinamose getais", - kalbėjo A.Jurgelevičius.

Gabiausieji politikos formuotojams nerūpi

Pedagogas stebėjosi, kad politikai visada labiau akcentuoja sutrikimų turinčių vaikų specialiuosius poreikius, tačiau visiškai negalvoja apie tuos, kurie yra ypatingai gabūs. Dėl pirmųjų steigiami ir mokytojų padėjėjų etatai, o antrieji nelabai kam rūpi, tarsi valstybė nenori išauginti tarptautinio lygio mokslininkų.

„Mes ugdome išlaikytinių visuomenę. Iš darbo savivaldybėje patirties matau, kiek dėmesio skiriama socialinei paramai, tas rūpinamasis perdėtas. Kai nėra ko valgyti, svarstoma, ar duoti žmogui meškerę, ar žuvį. Mes kišame žuvį.

Lygiai tas pats mokyklose. Manoma, kad gabieji todėl ir yra gabūs, kad patys sugeba mokytis. Mano vaikas, labai gerai baigęs licėjų, sakė, kad jam nereikėjo mokytojo, jis pats mokėsi. Bet gal kai kam reikia papildomos motyvacijos? Deja, visa mūsų švietimo sistema orientuota į vidutinių ir žemesnių gabumų vaikus. Sistema turi būti subalansuota, nes ypatingas gabumas - irgi specialusis poreikis. Tačiau nuspręsta, kad jie patys turi suktis", - apgailestavo A.Jurgelevičius.

Komentuoja Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Audrius MURAUSKAS:

„Situacija yra nevienareikšmiška. Bendrai valstybės siekis nesegreguoti visuomenės, parodyti, kad ji yra visokia, yra geras. Bet svarbu tam tinkamai pasiruošti: ugdymo įstaiga iki to turi atlikti aibę funkcijų. Juk jei klasėse atsiras daug vaikų, kuriems reikia papildomo dėmesio, mokytojas pamokos metu nebesugebės perteikti informacinės medžiagos, kurią turi perteikti. Dėl to svarbu, kad į pagalbą ateitų tinkamas kiekis mokytojų padėjėjų, o tokio kiekio neturime. Sistema nėra tinkamai pasiruošusi šiai reformai, kuri yra ideali tik lozungų lygyje. Jei pakalbintumėte mokytojus, jie tikrai atsakytų, kad nėra pasiruošta reformai ir jos neramiai laukiama", - akcentavo Audrius Murauskas.

Anot jo, tokiems pokyčiams labiau imlios yra nevalstybinės ugdymo įstaigos, tačiau Vyriausybė nori jas uždaryti.

„Pavyzdžiui, Žaliojoje gamtos mokykloje mokosi viso labo apie 20 vaikų. Tačiau jai gali tekti užsidaryti, nes valstybė priėmė sprendimą mažų mokyklų nebefinansuoti. Iš pradžių mažos mokyklos buvo uždarinėjamos valstybiniame sektoriuje, o nuo rugsėjo pereinama į nevalstybinį, jei šis sprendimas nebus atšauktas. Tai reiškia, kad politikai labiau linkę deklaruoti siekius, o ne juos įgyvendinti. Mažosiose mokyklėlėse dažnai mokosi tie vaikai, kurie negalėjo pritapti didelėse mokyklose. Kur jie turės dėtis, kai mažosios bus uždarytos?", - retoriškai klausė A.Murauskas.