Pedagogai kitąmet tikisi ne tik reformų, bet finansų

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas Egidijus MILEŠINAS:

„Per metus mokytojų bendruomenėje buvo ne tik liūdnų, bet ir geresnių atvejų, bet bendra atmosfera nebuvo tokia linksma kaip norėtųsi. Dar ankstesnės Vyriausybės laikais, 2018 m. buvo skelbiama, kad iki 2025 metų mokytojo profesija taps prestižine. Nors aš asmeniškai sakyčiau, kad mokytojas visada buvo prestižinės profesijos. Tik valdžios požiūris ir kai kurie mokyklos skaudulių išviešinimai žiniasklaidoje gal ir sumenkino mokytojus, gal prisidėjo prie prastesnio jų įvaizdžio ir pedagogų nepelnyto nuvertinimo.

Ar ateityje nepritrūksime pedagogų? Žiūrint į tai, kad šalies mokytojų vidutinis amžius yra daugiau nei 50 metų, tendencijos yra prastos, o jaunimas į mokyklas neateina, kiek jų norėtųsi ir kiek jų reikėtų. Jei ši situacija nepasikeis, po 5 metų labai pritrūksime pedagogų. Nors provincijoje dėl optimizavimo dalis mokyklų yra uždarinėjamos, tačiau yra savivaldybių, kur mokyklose 5-6 pedagogai pretenduoja į vieną vietą. Ryškėja tendencija, kad ne provincijoje, bet didžiuosiuose šalie miestuose ima trūkti mokytojų. Migracija vyksta vidinė, ypač Vilnius plečiasi, mokinių daugėja, mokyklų trūksta, todėl klasės pergrūstos. Pati Vilniaus savivaldybė sako, kad formuoja didesnes klases. Pradinėse klasėse mokinukų turėtų būti ne daugiau nei 24 vienoje klasėje, o Vilniuje - 25 ir daugiau. Vyresnėse klasėse - ne daugiau 30 moksleivių, o Vilniuje vienoje klasėje - virš 30.

Vienur trūksta mokinių, o Vilniuje - mokyklų. Mokyti tokiose didelėse klasėse yra sudėtinga. Be to įstatyme numatyta, kad mokytojai, dirbantys su užsieniečiais, specialių poreikių turinčiais vaikais ar dirbantys didesnėse, nei leidžia normos, klasėse, turi gauti didesnius atlyginimus, o finansavimo tvarka neatitinka faktinių galimybių. Vienur moka priedus, o kitos mokyklos nuo rugsėjo pirmosios jau minusinės, jau užprogramuota, kad trūks pinigų.

Ar mokymo lygis provincijoje atsilieka nuo didžiųjų miestų? Tokios informacijos nerenkame, tačiau, kiek stebime reitingus, nėra taip, kad provincijoje vien blogi mokslo pasiekimai, o miestuose - tik geri. Ir didžiuosiuose miestuose yra mokyklų, kurių rezultatai taisytini, o provincijoje pasiekiama ir puikių rezultatų. Viskas priklauso nuo mokyklų administracijos - kaip atsižvelgiama į iššūkius. O jie nepriklauso nuo mokyklos buvimo vietos.

Kalbant apie mažėjantį gimstamumą, ta demografinė situacija mokytojams yra net palanki. Nors tai kurioziškai skamba. Jei mokinių skaičius nuolat augtų, šalies švietimo sistemai būtų dar daugiau iššūkių, dar labiau mokytojų trūktų, o dabar balansas po truputį gerėja. Statistiškai Lietuvoje vienam mokytojui tenka 12-13 mokinių, o tai atitinka Europos Sąjungos vidurkį. Bet kai pradedi lyginti atskiras savivaldybes, tai šis santykis gerokai išsibalansavęs, nes Vilniuje mokinių daugėja, o provincijoje - mažėja. Pagal įstatymus, visiems mokytojams, dirbantiems ne privačiose, bet valstybinio sektoriaus mokyklose, atlyginimai nustatyti vienodi, bet atlyginimai dar priklauso nuo to, kokiu krūviu dirbama. O provincijoje krūviai dažnai būna mažesni. Dar 2019 m. su tuometiniu švietimo ir mokslo ministru Algirdu Monkevičiumi sutarėme, kad 2025 metais mokytojai gaus 30 proc. didesnį atlyginimą nei šalies vidutinis darbo užmokestis. Tikimės, kad taip ir bus.

O kas laukia kitąmet? Metai bus įtempti, yra daug įsipareigojimų, bet norėtųsi, kad įsipareigojimus lydėtų ir lėšos. Jei valstybė nori pokyčių, mokytojai nėra prieš, bet tiems įsipareigojimams įgyvendinti turi būti skiriami pinigai. Kai jau 32 metus vykdomos reformos, nepadengtos pinigais, tada ir kyla mokyklų bendruomenės nusivylimas."