4 nuotr.Šventiniu laikotarpiu Lietuvą pasiekia pilnutėliai lėktuvai iš įvairių pasaulio šalių. Tiesa, dažniausiai tai ne turistai, o mūsų šalies piliečiai, emigravę laimės ieškoti svetur. Po švenčių tokie patys pilnutėliai lėktuvai palieka Lietuvą, tokie šią savaitę ir kyla iš Lietuvos oro uostų. „Vakaro žinios“ lankėsi Tarptautinio Vilniaus oro uosto išvykimo zonoje, kalbėjosi su tautiečiais apie jų gyvenimą svetur ir klausė, kas juos priviliotų grįžti į gimtąją šalį.
EUGENIJA, Jungtinėje Karalystėje gyvena 12 metų:
Į Londoną prieš daugiau kaip 10 metų išvykau vasarai padirbėti. Tačiau radusi darbą ir būsimą vyrą nusprendžiau pasilikti ilgiau. Dabar auginame du vaikelius. Aštuonerius metus esu namų šeimininkė, prižiūrinti namus ir atžalas, nes Jungtinėje Karalystėje vaikai iki 12 metų negali būti paliekami vieni namuose, juos privalu palydėti į mokyklą ir iš jos. Londono centre gyvename iš valstybės gavę trijų kambarių butą, taip pat gauname šiek tiek pinigų už vaikus. Nesakau, kad gyvenimas labai lengvas, bet šiek tiek lengvesnis nei čia. Mūsų šeima kilusi iš Lietuvos, bet gyvenome ir tėvai dabar gyvena Latvijoje. Žinau, kad dažnai lietuviai sako, jog Latvijoje lengviau gyventi, bet taip nėra. Tiesą sakant, latviai sako, kad Lietuvoje lengviau gyventi.
Visur yra sunku. Pati iš pradžių dirbau fermoje, vėliau pieno kombinate Londone. Ne patys lengviausi darbai. Ir emigracijoje aukso kalnų tikrai nėra. Čia taip pat reikia dirbti, ir sunkiai, tik gal atlyginimai kiek didesni, o kainos mažesnės. Lietuvoje, priešingai, didelės kainos, o atlyginimai maži.
Ne visi dėl pinigų išvažiuoja. Nors gyvenimas čia sudėtingas, labai svarbu ir atmosfera šalyje. Manau, kad jaunus žmones atgal pritrauktų garantijos ir stabilumas. Kad žmonės nebijotų kurti šeimas, kad žinotų, jog visuomet galės išlaikyti vaikus. Nereikia visiems aukštų pareigų, gali būti ir paprastesnis darbelis, bet kad žmogus žinotų, jog jį gaus, o atlyginimo užteks pavalgyti, vaikams aprengti, kad pinigai nesibaigs dar nesulaukus kito atlyginimo.
SAMANTA, ekonomistė, emigruoti į kitą šalį nenorėtų:
Po švenčių keliauju pasisvečiuoti į Frankfurtą, iš jo vyksiu į Milaną. Tačiau tai tik atostogos. Nors esu ir pati dirbusi užsienyje, ne kartą galvojusi apie gyvenimą svečioje šalyje, prisipažinsiu, kad nenorėčiau emigruoti. Teko dirbti ir kruiziniame laive, bet turbūt prisižiūrėjau ir man to užteko. Nebesinori būti svečioje šalyje. Jaučiu labai didelę meilę Lietuvai, net savaitę pabuvus svetimoje šalyje mane traukia namo. Svetimoje šalyje vis tiek esi svetimas.
Suprantu, kad žmonės emigruoja dėl ekonominės šalies situacijos, tačiau ne visur pinigai yra svarbiausia. Suprantu, kad kiekvienas išvykęs turėjo savo priežasčių, tačiau reikia pripažinti, kad jei Lietuvoje dabar minimalus atlyginimas siektų 1000 eurų, turbūt šiandien šioje išvykimo salėje žmonių būtų gerokai mažiau.
INA, Ispanijoje gyvena 6 metus:
Iš Lietuvos išvykau turbūt jau prieš 10 metų. Iš pradžių gyvenau Meksikoje, o dabar su vyru persikėlėme į Ispaniją. Priežastis išvykti buvo meilė. Vienoje kelionėje susipažinau su būsimu vyru ir viskas pakrypo taip, kaip dabar yra. Pagal specialybę esu odontologė ir džiaugiuosi, kad visus šiuos metus pavykdavo rasti darbą pagal specialybę. Šiuo metu dirbu odontologe Barselonoje.
Į Lietuvą stengiamės sugrįžti tiek, kiek pavyksta. Čia gyvena tėveliai, giminės. Kadangi bendraujame tiek su mano, tiek su vyro giminėmis, šventėmis dalijamės kiekvienais metais. Vienais metais atvykstame čia, sutinkame tradicines lietuviškas šventes, o kitąmet švenčiame pagal meksikiečių tradicijas. Jokiu būdu nepamirštame savo šaknų, vietų, iš kurių esame kilę. Nemanau, kad tie, kurie išvyksta, tampa nebe patriotais. Išvykus lietuvybė niekur nedingsta. Esu buvusi Kanadoje, kur lietuviai kalba lietuviškai, puoselėja tradicijas ir nepraranda savo identiteto. Galbūt tai priklauso nuo paties žmogaus, bet man atrodo, kad viskas priklauso nuo noro. Jei yra ryšys su šalimi, su savomis tradicijomis, jis visuomet bus. Jis turi būti perduodamas ir kitoms kartoms.
ALEKSANDRA, Vokietijoje gyvena 8 metus:
Pati esu kilusi iš Šalčininkų, ten gyvena ir tėveliai. Juos stengiuosi aplankyti visuomet, kai tik yra proga. Į Vokietiją išvažiavau kaip meilės emigrantė. Draugė, kuri Vokietijoje surado vyrą, supažindino mane su savo vyro draugu, ir taip užgimė jausmai. Lietuvoje pagal specialybę dirbau muzikos mokytoja, ir persikėlus į Vokietiją pavyko susirasti darbą pagal specialybę. Tiesa, ten mano diplomas nelabai teigiamai vertinamas, todėl darbo tenka ieškoti kiekvienais metais - dažniausiai mano darbo sutartis būna vieniems metams. Mano vyras šiuo metu taip pat dirba mokytoju ir mokykloje dėsto matematiką ir fiziką.
Nors Vokietijoje turiu darbą ir mylimą vyrą, o atlyginimai ten tikrai didesni, mane labai traukia Lietuva. Labai norėčiau čia sugrįžti. Labai tikiuosi, kad išėjus į pensiją pavyks dažniau atvykti, ilgiau pabūti ir gal visai sugrįžti. Juk čia mano šalis, mano gimtinė, visi mano artimieji, jau suaugęs sūnus.
Dažnai pagalvoju, kas turėtų pasikeisti šalyje, kad žmonės neišvažiuotų iš Lietuvos ir kuo dažniau į ją sugrįžtų. Man atrodo, apie tai turėtų galvoti ir valdžia. Tikrai sunku žmonėms gyventi, kai jie mato, kad visai šalia, kitose valstybėse, mokami dvigubai didesni atlyginimai nei Lietuvoje. O ir kainos ten gerokai mažesnės. Suprantu, kad esame Europos Sąjungoje, ir visa tai yra labai gerai, tačiau, kai didžiuojamės tuo, reikia pagalvoti apie paprastus žmones, nepamiršti jų ir labiau jais rūpintis. Tuomet ir žmonių mažiau išvažiuos.
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
