Prašančių pagalbos - rekordiniai skaičiai

Stebi rekordinį pagalbos poreikį

„Vakaro žinių" kalbintas „Maisto banko" direktorius Simonas Gurevičius sako, kad kasmet artėjant šventiniam laikotarpiui, pagalbos maistu poreikis išauga, tačiau šiemet pagalbos prašo rekordinis skaičius žmonių: „Dažniausiai šį išaugimą lemia atėjęs šildymo laikotarpis, o šiais metais ir išaugusios maisto, paslaugų kainos. Skaičiuojame, kad turėsime rekordinį gruodį - mūsų paramą gaus daugiau nei 180 000 žmonių. Vieniems „Maisto pagalba" reikalinga tik laikinai, kol pasibaigs šildymo sezonas, ar kol susiras naują darbą, kiti labai dažnai priversti tapti ilgalaikiais mūsų organizacijos lankytojais. Dažniausiai ilgalaikiais lankytojais tampa senjorai, neįgalieji - žmonės, kurie jau negali sugrįžti į darbo rinką arba tai padaryti jiems labai sunku."

Smaugia komunaliniai mokesčiai

Organizacijos vadovas pastebi, kad per paskutinę „Maisto banko" akciją parduotuvėse buvo suaukota šiek tiek mažiau produktų nei įprastai, tačiau skirtumas nebuvo didelis. Paklaustas, ko tikėtis 2023-iaisiais, kai jau žinoma, kad elektros ir dujų kainos bus didelės, S.Gurevičius sako, kad tai stipriai paveiks dalį visuomenės:

„Komunalinių kainų didėjimas smarkiausiai smogia mažiausias pajamas gaunantiems, ypatingai vienišiems, sunkiai sergantiems senjorams ir tėvams, vieniems auginantiems vaikus, tai pat tiems, kas augina ar globoja sergantį ar neįgalų žmogų. Šių žmonių padėtis labai priklauso nuo tikslinių išmokų būtent jiems padidinimo ar tam tikrų mokesčių būtent jiems sumažinimo. Tikiu, kad Lietuvos valstybė deda ir toliau dės pastangas, kad socialinė nelygybė Lietuvoje mažėtų ir vis mažiau būtų skurstančių, nepriteklių jaučiančių."

Seime ne kartą teikta PVM maistui mažinimo iniciatyva, tačiau ji vis nesulaukia palaikymo. Paklaustas, ar tai padėtų išspręsti pagalbos maistu poreikį, „Maisto banko" direktorius sako labiau tikintis tikslinėmis priemonėmis. „Geriau nemažinti PVM, bet iš jo surinktas lėšas panaudoti dabartinių socialiai pažeidžiamiausių žmonių pajamų padvigubinimui. Na, o jei PVM vis dėlto būtų mažinamas būtiniausioms prekėms, tuomet labai svarbu, kad galutinį to veiksmo efektą pajaustų socialiai pažeidžiamiausias asmuo, o ne kitas rinkos dalyvis.

Kalbant iš „Maisto banko" perspektyvos, labai praktinis dalykas, kuris padėtų pagerinti pažeidžiamiausių žmonių padėtį dėl maisto prieinamumo, kartu leistų maistui sutaupytas lėšas skirti kitų poreikių tenkinimui, tai vieningas prekybininkų, gamintojų, ūkininkų ir kitų maisto grandinės atstovų sprendimas, jog joks tinkamas žmogui vartoti maistas neturėtų virsti atlieka. Iki priešpaskutinės galiojimo dienos toks maistas turėtų būti nukainojamas, o paskutinę dieną perduodamas labdaros organizacijoms, kad jos dar spėtų jį patiekti ant nepasiturinčio žmogaus stalo. Jokios daržovės, bakalėjos, pieno, mėsos ar žuvies produktai neturėtų tapti nei pašaru, nei biohumusu ar biokuru, kol visą tai dar tinkama vartoti žmogui", - sako S.Gurevičius.

Poreikis padidėjo tris kartus

„Vakaro žinių" kalbinta Lietuvos „Caritas" generalinė sekretorė Deimantė Bukeikaitė sako, kad padidėjęs pagalbos poreikis labiausiai pasijuto pandemijos metu ir iki šiol išlieka didelis.

„Pavyzdžiui, Telšiuose esanti „Carito" valgykla iki pandemijos per dieną pamaitindavo 40 žmonių, o dabar pamaitina virš 100, tad poreikis padidėjo beveik trigubai. Vilniuje pandemijos metu kai kuriose „Carito" valgyklose maitinamų žmonių skaičius taip pat labai padidėjo. Jeigu iki pandemijos būdavo išduodama 100-150 porcijų per dieną vienoje valgykloje, dabar išduodama 250-350 porcijų. Padidėjo mokesčiai, dalis žmonių neteko darbų ir dėl kitų priežasčių stipriai sumažėjo pajamos. Žmonės pradėjo taupyti maisto ir sveikatos sąskaita.

Pernai pradėjus kilti elektros kainoms ir artėjant šildymo sezonui, sulaukėme ne tik pagalbos užklausų, bet pasiteiravimų, ar galėsime padėti jaunoms šeimoms, jeigu joms bus sudėtinga „sudurti galą su galu". Tai reiškia, kad grįžta žmonės, kurie anksčiau jau buvo gavę „Carito" pagalbą, buvo atsistoję ant kojų, o dabar baiminasi, kad vėl reikės pagalbos. Ypač regionuose", - sako D.Bukeikaitė.

Ji atkreipia dėmesį į tendenciją, kad vis dažniau reikalinga ne tik materiali pagalba. Pavyzdžiui, teisinių konsultacijų, už kurias ne kiekvienas išgali susimokėti. „Šių metų pabaigoje vyko Lietuvos „Carito" ir Lietuvos advokatūros akcija, kurios metu per dvi savaites buvo suteikta virš 400 nemokamų konsultacijų žmonėms, susiduriantiems su teisiniais iššūkiais. Taip pat stebima informacinių technologijų atskirtis. Ypač vyresnio amžiaus žmonėms įvairios registracijos ar bendravimas nuotoliu tampa iššūkiu. Kartais į mus kreipiamasi ir dėl kasdienių rūpesčių. Kažkam reikia padėti susidėlioti mėnesinį biudžetą, pasikonsultuoti. Pavyzdžiui, sulaukėme pagalbos šauksmo iš judėjimo negalią turinčio žmogaus, gyvenančio Kaune. Žmogus prašė nukasti sniegą jo kieme, kad galėtų išvažiuoti į kiemą pakvėpuoti grynu oru", - pasakoja „Carito" vadovė.

Paklausta, ar pavyksta atliepti net tokius individualius pagalbos prašymus, D.Bukeikaitė patikina, kad stengiamasi: „Niekuomet niekam neatsakome. Šiuo metu ieškome savanorio, kuris galėtų Kaune konkrečiu adresu nuvykti ir nukasti sniegą, kad pagelbėtų žmogui. Esu tikra, kad rasime.

Auga ir savanorių poreikis

Labai juntamas ir emocinės bei dvasinės sveikatos stiprinimo poreikis. Kartu didėja ir resursų poreikis. Pavyzdžiui, Lietuvos „Caritas" skaičiuoja, kad per pandemiją, o vėliau ir prasidėjus karui Ukrainoje, savanorių gretos padidėjo ir šiuo metu siekia beveik 4000. „Visuomet ieškome išeities. Jeigu patys negalime padėti, ieškome organizacijų, kurios teikia pagalbą. Kuo daugiau žmogiškųjų resursų, tuo daugiau žmonių, kuriems reikalinga pagalba, galime pasiekti. Tad savanorių mūsų organizacijai visada reikia. Prisidėti būdų yra labai įvairių, ne tik tiesiogiai bendraujant su žmogumi", - sako organizacijos vadovė.

D.Bukeikaitei suprantama, kad ne visada galime padėti vieni kitiems: „Pavyzdžiui, jeigu žmogus mato vargstantį kaimyną ir neturi, kaip pagelbėti, kreipiasi į „Caritą", o mes ieškome, kaip padėti. Tai rodo, kad visuomenėje vis labiau pastebime vieni kitus".

Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė ADOMAVIČIENĖ:

- Pastaruoju metu žaibiškai kylant maisto, kuro, elektros ir dujų kainoms, pastebimas padidėjęs pagalbos poreikis. Ar organizacijos pajėgios jį atliepti?

- Šildymo ir vandens kompensacijos mechanizmas turėtų amortizuoti šias kainas, tačiau ne visi gali pasinaudoti šiomis kompensacijomis. Pavyzdžiui, nelegaliai būstą nuomojantys gyventojai, nes šeimininkai vengia mokesčių. Tai yra krizės apnuoginta problema, kad vis dar nėra sukurtas racionalus nekilnojamojo turto mokesčių mechanizmas. Tie, kas negalės pasinaudoti šiomis kompensacijomis, kreipsis į paramos organizacijas. Jos tikrai negalės padengti visų išaugusių kaštų. Daliai žmonių tai bus labai sudėtingas laikotarpis.

Deja, nevyriausybinio sektoriaus pagalba nėra adekvačiai apmokama. Tai jau yra tam tikra chroniška liga. Pavyzdžiui, pagalbos maitinimu įkainiai buvo nustatyti užpernai, o kainos kyla, tuomet ir pačioms organizacijoms tenka ieškoti papildomų finansavimo šaltinių. Manau, kad esant tam tikriems susitarimams, paslaugos turi būti tinkamai apmokamos, o ne tikimasi, kad organizacijos pačios iš nežinia kur padengs padidėjusį poreikį. Deja, tokia praktika Lietuvoje yra.

Finansavimo laikotarpis baigiasi ir labai svarbu, kad savivaldybės pagelbėtų, nes kitaip turėsime tam tikrą finansavimo tarpą. Kiek savivaldybės galės padėti, klausimas.

- Ar Lietuvos gyventojai drįsta prašyti pagalbos?

- Žmonės yra labai įvairūs. Yra tokių, kurie labai gerai žino, ką gali gauti ir to reikalauja. Girdime, kad būna ir labai įžūlių žmonių. Bet kartu susiduriame ir su tokiais, kuriems nedrąsu prašyti pagalbos. Net tuomet, kai matai, kad situacija labai sudėtinga, žmonėms gėda prašyti paramos. Net tuomet, kai pajamos apgailėtinai mažos ir, atrodo, kad iš jų iš viso turėtų būti sudėtinga išgyventi. Yra žmonių, kurie išgyvena už 150 eurų per mėnesį, ir vis tiek baiminasi prašyti pagalbos.

- Lietuvoje skursta net dirbantys žmonės?

- Taip, tai yra ne Lietuvos fenomenas. Labiausiai skursta senyvo amžiaus žmonės, žmonės su negalia, vieniši tėvai. Tačiau ir dirbantiems žmonėms reikalinga pagalba. 8 proc. visų dirbančių yra skurdo rizikoje. Situacija būtų dar liūdnesnė, jeigu būtų skaičiuojamos tik žmonių darbo pajamos, tačiau priskaičiuojamos ir kitos gaunamos išmokos.

Tai nėra gera situacija, nes jeigu žmonės dirba, turėtų sugebėti išlaikyti šeimą ši savo darbinių pajamų. Gerai, kad valstybė padeda, bet dalies žmonių tai neišgelbsti. Pavyzdžiui, ilgą laiką minimalus atlyginimas šalyje buvo mažesnis už skurdo rizikos ribą.

- Nuolat Lietuvoje kalbame apie skurdo situaciją ir jo mažinimą. Kokių realių sprendimų reikėtų?

- Reikėtų mokesčių reformos. Šioje vyriausybėje tam buvo netgi sukurta darbo grupė, bet nieko neįvyko. Kol nebus reformuota sistema ir neturėsime adekvataus finansavimo socialinei sričiai, tol sunku tikėtis pokyčių.