1 nuotr.Įpusėjo spalis. Po vasariško rugsėjo gamta bando nenuklysti nuo įprasto rudens ritmo ir tai jai, atrodo, sekasi kuo geriausiai. Tačiau spalio vidurys gerai matomas ir suprantamas tik mūsų kalendoriuje. O gamtoje - ar turime teisę, ar galime sakyti, kad gamtos ruduo taip pat pasiekė pusiaują?
Kol kas rudens matėme labai nedaug, todėl imame ir suabejojame, ar jis yra, ar suspės atlikti savo darbus. Tik pora savaičių tikrojo rudens mus skiria nuo vasariškų orų meto, o pokyčiai akivaizdūs. Gal miškai žalesni, gal pievos gyvesnės? Nieko keisto, taip ir turi atrodyti ruduo, kuriame dar nebuvo vietos šalnoms. O be šalnų visada tas pats: vangios spalvos, lėtai gelstantys ir raudonuojantys medžiai... Tą mes ir matome šiandien.
Kad jau įpusėjo spalis, geriausiai liudija ir praneša net ne spalvos ir nuotaikos, o paukščiai. Štai visai neseniai keletą naktų pagret virš Vilniaus skrido gervės. Ar girdėjote? Man atrodo, kad to neišgirsti tiesiog neįmanoma - juk paukščių balsai tokie skardūs ir stiprūs, net jauniklių cypsėjimas veržėsi pro tamsą kuo garsiausiai. Paukščiai lėkė į pietvakarius, vadinasi - žiemaviečių link.
Ar atkreipėte dėmesį: visi paukščiai rudenį skrenda ne į pietus (taip paprastai sakoma), o į pietvakarius, nes ten yra žiemavietės arba kelio į jas tąsa. Vakarinį migracijos kelio pakraštį formuoja jūra - smulkieji paukščiai nedrįsta lėkti per ją, renkasi sausumą ir pagal krantą pasiekia Vidurio Europą. Žinoma, mūsų jūra nėra didelė kliūtis, dažnai per ją skrenda net tokie maži keliautojai kaip nykštukas (4-5 gramai) ar liputis (sveriantis „net" 8 gramus!). Didesniesiems viskas paprasta: sulaukti palankaus vėjo, pakilti kuo aukščiau ir plasnoti, plasnoti... Patiems didiesiems skrydis yra dar paprastesnis, ypač tiems, kurie skris visai netoli. Gervės ir yra tokios keliautojos, jos žiemoti gali likti jau šiaurryčių Vokietijoje, Saksonijoje, kitos nuskrenda iki Ispanijos.
Daug svarbiau rasti žiemojimo vietas - juk jos turi būti saugios, jose privalo būti pabirę iki valios grūdų, išdygę želmenų. Ne visi ūkininkai svajoja apie gervių pulkus - paukščiai snapais išgnaibo pasėtus grūdus, sulesa dygstančius javus. Tačiau būna ir kitaip - kai kas javų laukuose gervių laukia...
Iš Vokietijos, Saksonijos žemės, kuri arčiausiai mūsų, sulaukiau žinios iš pažįstamų gamtos fotografų ir stebėtojų - jie užsisakę gervių stebėjimo vietą. Pasirodo, tai ūkininko laukų viduryje stovintis senas klojimas - dar visai tvirtas, gerai prižiūrėtas, bet praktiškai nenaudojamas. Jo vidus paruoštas stebėtojams - sienose yra specialios durelės žiūronams ir fotoobjektyvams, pasieniuose - krėslai sėdėti, viduryje - stalas su užkandžiais, arbata, kava... Apie klojimą lauke auginami kukurūzai, avižos, bet jie nekuliami - viskas paliekama gervėms. Jeigu derliaus pritrūksta, atvežami ir išbarstomi grūdai - paukščiai turi rasti pakankamai lesalo, tada jie neskrenda iš šios vietos. O žmonės? Kaip jie patenka į klojimą?
Gervės visai nesibaido žemės ūkio technikos. Tokį jų prieraišumą supratę žmonės prie traktoriaus prikabino uždarą priekabą, savotišką autobusą, kuriame keliauja paukščių stebėtojai. Per lauką keliuku atpukšėjęs traktorius įvažiuoja į klojimą, žmonės išlipa gervėms nematant, o po to traktorius važiuoja atgal į miestelį. Dabar visas laikas skiriamas gervėms stebėti ir fotografuoti.
