7 nuotr.Šią savaitę minime dvi gražias sukaktis - vasario 9 d. lygiai prieš 30 metų įvyko plebiscitas, kuriame dalyvavo apie 85 proc. visų rinkėjų (tai - iki šiol nepasiektas Lietuvos rekordas), iš kurių net 90 proc. pasisakė už nepriklausomą demokratinę Lietuvą. Dar po dviejų dienų Islandija tapo pirmąja valstybe, pripažinusia nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Tų įvykių tiesioginis dalyvis Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Egidijus Bičkauskas sako iki šiol nepamirštantis tos vienybės atmosferos, kuri gyvavo prieš 3 dešimtmečius.
Visuotinė gyventojų apklausa (plebiscitas) vyko 1991 m. vasario 9 d. (šeštadienį). Lietuvos gyventojų buvo klausiama: „Ar Jūs už tai, kad Lietuvos valstybė būtų nepriklausoma demokratinė respublika?" Į rinkimines apylinkes atvyko balsuoti ir gavo apklausos biuletenius 2 milijonai 247 tūkstančiai 810 asmenų, tai yra 84,73 proc. visų rinkėjų. Iš jų apklausos teiginiui „taip" pritarė 2 milijonai 28 tūkstančiai 339 balsuotojai, arba 90,47 procento, tai yra beveik 90,5 procento dalyvavusiųjų apklausoje. Neįtikėtinas aktyvumas, turint mintyje, kad tada agitacija buvo sunkiai įmanoma, nes plebiscitas buvo rengiamas, kai TV bokštą supo tankai, o Seimo rūmus - barikados, televizija buvo užgrobta. Po plebiscito rezultatų patvirtinimo Seime ir Lietuvos kreipimosi į pasaulio valstybes, Lietuva dar tą patį vakarą sulaukė pirmojo diplomatinio pripažinimo - Lietuvos valstybę de jure pripažino Islandija. Prie šio veiksmo labiausiai prisidėjo tuometis šalies užsienio reikalų ministras Jonas Boldvinas Hanibalsonas (Jón Baldvin Hannibalsson), kuriam už tai suteiktas Lietuvos valstybinis apdovanojimas.
„Vienaip ar kitaip, radijas tais laikais buvo ir visa Lietuva jo klausė, nes iš dalies daugiau nebuvo ką klausyti, daugiau agitacijos priemonių nebuvo. Tačiau buvo visai kita atmosfera, žmonių nuotaikos ir pasiryžimas buvo visai kitoks nei dabar. Jūs teisingai pasakėte, kad sunku įsivaizduoti tokį aktyvumą. Tam tikra prasme ir aš iki šiol negaliu tuo patikėti. Tačiau atmosfera buvo tokia, kad beveik niekam net nekilo abejonių, balsuoti ar ne, nebalsuosiu, nes blogas oras. Tai buvo vienintelis laikotarpis, kai mes beveik visi buvome viename kumštyje, kai 90 proc. žmonių buvo įsitikinę, kad reikia pabaigti su ta komunistų valdžia ir kad reikia atgauti Lietuvos Nepriklausomybę", - prisimena signataras E.Bičkauskas, kuris tais laikais buvo Vyriausybės nuolatinis atstovas Maskvoje.
Pasak jo, visus suvienijo būtinybė atkurti nepriklausomą demokratinę valstybę. Tačiau iš tų 90 proc. žmonių, kurie pasisakė už tai, visi skirtingai suvokė, kokia ta valstybė turi būti.
„Jei būtų klausiama, kokią tą Lietuvą įsivaizduojate, būtų atsiradę milžiniški skirtumai. Tačiau konkrečių klausimų dėl nepriklausomos demokratinės valstybės jokių abejonių nebuvo, visi pasisakėme už savo pasirinkimo laisvę", - akcentavo E.Bičkauskas.
Dabar dažnai galima išgirsti skundus „mes ne už tokią valstybę kovojome, ne apie tokią svajojome". Tačiau, pasak signataro, painiojamos sąvokos „valstybė" ir „valdžia", negalima nurašyti valstybės atkūrimo svarbos vien dėl to, kad nepatinka kokie nors jos valdžios veiksmai.
„Aš irgi svajojau nevisiškai apie tai, kas yra dabar. Tačiau dabar aš turiu pasirinkimo laisvę. Jei kažkas nepasiekta, tai tame reikia kaltinti ir save: tu nedėjai kažkokių pastangų, tu nesiekei įtikinti kitų žmonių. Valstybė visais atžvilgiais yra žmonių susitarimo rezultatas. O tam, kad susitartume, reikia daugybės kompromisų, nes kiekvienas turi savo nuomonę. Kad Nagelė ir Bičkauskas galėtų kartu gyventi, jiems reikia susitarti. Tačiau esminis momentas - jei ne Nepriklausomybė ir demokratija, tai mes iš viso negalėtume tartis, už mus nuspręstų", - pabrėžė signataras.
Pašnekovas akcentavo ir tai, kad buvo svarbu atkurti ne tik nepriklausomą, bet ir demokratinę Lietuvą, todėl toks klausimas per plebiscitą ir buvo pateiktas.
„Mūsų atveju - valstybė be komunistų valdžios. Valstybė gali būti ir diktatorinė. Kaip Šiaurės Korėja, kuri yra nepriklausoma. Nepriklausomybė nėra absoliutas", - įsitikinęs E.Bičkauskas.
Kodėl buvo surengtas plebiscitas, o ne referendumas? Pasirodo, ir toks pasirinkimas turi savo istoriją.
„žodį „plebiscitas", atvirai pasakius, suradau būtent aš. Būdamas Maskvoje varčiau Visuotinę lietuvių enciklopediją. Kodėl jį pasirinkau? Nes prof. Vytautas Landsbergis organiškai negalėjo pakęsti žodžio „referendumas", kurio reikalavo Michailas Gorbačiovas. Tada paskambinau iš ambasados Maskvoje ir pasiūliau žodį „plebiscitas", nors tai niekuo nesiskiria nuo referendumo. Man iki šiol šypseną kelia įvairių aukšto lygio teisininkų dėstymai: „Jėzau, Jėzau, kaip protingai pasielgta, kad pasirinktas plebiscitas, kiek daug šiame žodyje telpa, kaip jis skiriasi nuo referendumo". Visada klausydavau ir viduje toks juokas imdavo, kai žinojau, kaip atsirado tas žodis ir koks aš, pasirodo, buvau protingas, jį parinkęs", - šypsojosi E.Bičkauskas.
Signataras akcentavo, kad pasaulis Lietuvos neskubėjo pripažinti, kol mes apeliavome tik į istorinius faktus apie aneksiją, teisinius argumentus. Esminis lūžis buvo plebiscitas, kurio pagrindu Islandija ir pripažino mūsų valstybę, matydama, kad jos nori absoliuti dauguma gyventojų ir kad tai nėra tik pliki teisiniai argumentai. Kitų valstybių apsisprendimą nulėmė žlugęs pučas, plebiscitas reikiamo įspūdžio joms nepadarė. Kita vertus, jų signataras nesmerkia, nes prisimena, kokia neseniai buvo Lietuvos pozicija katalonų referendumo atžvilgiu.
„Taip, pirmoji Lietuvą pripažino Moldova, bet būdama SSRS sudėtyje, todėl neturėjo politinio svorio. Iš moralinės pusės moldavai gal net svaresni, tačiau iš teisinės pusės Islandija, kaip Jungtinių Tautų, NATO narė, buvo daug svaresnė", - reziumavo E.Bičkauskas.
