Provincijos politika ir provincijos politikai

Tačiau Lietuva susiduria ir su lokaliais iššūkiais - Astravo AE ir pabėgėlių invazija. Tai labai nemalonūs dalykai, gresiantys ilgalaikėmis pasekmėmis. Abu jie susiję su kaimynine slavų valstybe. Kodėl Baltarusija taip elgiasi su mūsų šalimi? Akivaizdu, kad santykiai tarp Baltarusijos ir Lietuvos „pramušė dugną", tačiau dėl kokių priežasčių?

Atsakymus turėtų pateikti nešališki politologai, jei tokių yra išlikę. Tačiau galime neabejoti, kad reikšmingą vaidmenį suvaidino Lietuvos išskirtinai negatyvi pozicija ir retorika Baltarusijos atžvilgiu. Kiekviena pasitaikiusia proga Lietuvos politikai ragino ES stiprinti sankcijas Baltarusijai, blokuoti ekonominius ryšius ar pripažinti opozicijos lyderę S.Cichanouskają legitimia šalies vadove. Europos Parlamento narys A.Kubilius A.Lukašenką vadina „stichine nelaime", o influenceris A.Tapinas, beje, pasižymintis puikiu humoro jausmu, organizavo 50 tūkst. entuziastų pritraukusią gyvąją grandinę nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos. Organizuojami mitingai Baltarusijos opozicijai paremti, nešiojamos ir skraidinamos istorinės Baltarusijos vėliavos. Kokie gi rezultatai?

Pusei metų sustabdyta Baltarusijos prezidento administracijai priklausančios sanatorijos „Belorus" Druskininkuose veikla, dėl ko nukentėjo ne tik Baltarusijos pusė, bet pirmiausiai beveik 400 sanatorijos darbuotojų - mūsų piliečių. Klaipėdos uostas skubiai ieško naujų rinkų - dėl sankcijų numatomas uosto apyvartos kritimas trečdaliu. Desertui - nelegalių atvykėlių, besibraunančių per sieną, antplūdis. Jei čia dar ne krizė, tai jau netoli jos.

Vargu ar kas nors galėtų simpatizuoti kaimyninės šalies diktatoriui, besiremiančiam neskaidriais rinkimais, terorizuojančiam savo piliečius ir grobiančiam jo šalies oro erdvę kertančius civilinės aviacijos lėktuvus. Dėl jo likimo apsispręs pati baltarusių tauta ir vargu ar to apsisprendimo reikės laukti labai ilgai. Problema išsispręs iš vidaus, visai nebūtina eksportuoti revoliuciją į Baltarusiją, tačiau Lietuvoje, matyt, galvojama priešingai. Užuot savo politinę poziciją dėl situacijos Baltarusijoje derinę ir reiškę kartu su visu ES bloku, Lietuvos politikai nuolat, pabrėžtinai užbėgdami į priekį, kviečia stiprinti sankcijas, nepripažinti A.Lukašenkos prezidentu, visokeriopai remti opoziciją. Kitaip tariant, su užsidegimu kovojame pirmose fronto linijose, kurias kaimyninė šalis jau pralaužė...

Mūsų politikai elgiasi taip, tarsi turėtume milijoninę armiją ir tūkstančio naikintuvų oro pajėgas. Tokios jėgos neturime, tada, kaip vadinti tokį elgesį? Ar dar neaišku, kad santykiuose tarp valstybių vienintelį vaidmenį vaidina šalių interesai ir kad skaitomasi tik su stipriais žaidėjais?

Kaimynai yra duoti istorijos ir praeities. Geriau su jais išlaikyti gerus ar bent neutralius santykius. Jei kaimynas turi piktą šunį, neverta kaskart praeinant jį paerzinti. Vieną kartą šuo gali nutrūkti nuo grandinės...

Ta tema keletas praėjusio laikotarpio pranešimų viešojoje erdvėje:

„2009-ųjų rugsėjį - pirmasis Dalios Grybauskaitės ir Aliaksandro Lukašenkos susitikimas, kurį abu prezidentai įvertino kaip sėkmingą."

Buvusi prezidentė kadencijos pradžioje bandė pagerinti ar nustatyti bent neutralius santykius su diktatoriškos natūros slavišku kaimynu. Labai protingas valstybinis žingsnis, matant šių santykių svarbą mūsų mažai ir pažeidžiamai šaliai. Tačiau viešoji opinija šį protingą žingsnį įvertino taip:

„Bandydama gerinti santykius su Baltarusija, ant A.Lukašenkos kabliuko užkibo ir Lietuva ir Europos Sąjunga."

Toliau pradėjo rodytis informacija apie Lietuvos pasienyje dygstančią nesaugią Astravo AE, energetikos ministrai paskelbė „šventąjį" karą baltarusiškai elektrai, o santykiai su Baltarusija ėmė ristis į pakalnę. Buvusios prezidentės politinė vizija keitėsi, viešojoje erdvėje ji buvo vis dažniau matoma kartu su gudria šypsenėle pasipuošusiu profesoriumi, o Lietuvos užsienio politika ėmė vis labiau atitikti profesoriaus doktriną, kurios esmė paprasta, kaip nukritęs obuolys:

1) Rusija yra blogio imperija, kurioje nieko gero nėra ir negali būti. Kai kada Rusiją tinka vadinti teroristine valstybe.

2) V.Putinas yra diktatorius, kuriam reikia skelbti kuo griežtesnes sankcijas ir siekti jo nuvertimo, nesvarbu, kas jį pakeistų.

3) Rusijos priešai yra Lietuvos draugai.

Doktrina be modifikacijų sėkmingai įgyvendinama jau tris dešimtmečius. Ar reikia abejoti, kad tai prisidėjo prie šiandieninės Lietuvos situacijos?

Doktriną uoliai įgyvendina mūsų dabartiniai politikai - A.Kubilius, R.Juknevičienė, Ž.Pavilionis - ir plejada profesoriaus pasekėjų. Dėl doktrinos nediskutuojama. Jei rengiami kokie vieši debatai, tai išsakoma monolitinė, betono tvirtumo pozicija, kurią palaiko visi dalyviai, skiriasi tik žodinės išraiškos priemonės. Net stebėti tokias diskusijas neįdomu, nes nėra oponuojančių nuomonių. Jei jų nepavyksta atrasti tarp savų, gal tada pasikviesti iš Rusijos ambasados ar dar iš kur? Būtų bent įdomiau. Nereikėtų žmonių laikyti avių banda, kuriai, siekiant įdiegti teisingas nuostatas, reikia nuolat kartoti tą patį tol, kol atsimins kaip „Tėve mūsų".

Politikai privalo dirbti savo valstybei ir savo žmonėms. Dirbti taip, kad žmonėms būtų kuo daugiau naudos. Naudingiausia žmonių gerovei politinė pozicija gali nesutapti su politiko asmenine vizija, tačiau tada jis asmenines vizijas privalo pasilaikyti sau. Jei žmogus asmeninį požiūrį sutapatina su valstybiniu, jis pats susitapatina su valstybe. Jis nebe politikas, o primityvas. Tokių politikoje neturėtų būti. Bet aplink mus - provincijos politika. Ir provincijos politikai.