„Respublikai“ paskelbus apie amerikiečių sociologo Marko Regneruso (Mark Regnerus) tyrimą („Tyrimas, sukrėtęs pasaulį“, 2012 m. liepos 10 d.), įrodžiusį, kad homoseksualų išauginti vaikai yra traumuojami, sulaukėme didelio atgarsio. Apie Vakarų peršamų laisvių ir teisių grėsmes kalbėjomės su psichoterapeutu dr. Gintautu VAITOŠKA.
- Ar jums, kaip psichoterapeutui, buvo netikėti M.Regneruso atlikto tyrimo rezultatai? Gal „partnerysčių“ įtaka vaiko asmenybės formavimuisi jau seniai žinoma, tik apie tai garsiai nekalbama?
- Kad šis tyrimas atskleidė ką nors netikėto - nepasakyčiau, nes pastarųjų dviejų dešimtmečių tyrimai rodo, kad vaikui geriausia augti biologinių tėvų - vyro ir moters - šeimoje. Įrodyta, kad tuomet pasiekiama pačių geriausių rezultatų - ir akademinių, ir fizinės bei psichinės sveikatos. Nusikalstamumo lygis tuomet irgi palyginti mažas. O kalbant apie tos pačios lyties partnerystes - jos gana nestabilios. Tą rodo ir statistika: pavyzdžiui, 2003 m. AIDS žurnale skelbto tyrimo duomenimis, homoseksualų porų vidutinis gyvenimo kartu laikas - pusantrų metų. Tiek trunka toji partnerystė. O jos metu dar įsipainioja 8 neištikimybės atvejai. Skaičiai ekstremaloki, tačiau ir pasirinkta tyrimo vieta - Amsterdamas - be abejo, labai ekstremali. Vis dėlto ne vienas tyrimas parodė, kad tos pačios lyties asmenų partnerystė yra mažiau stabili nei vyro ir moters. O, kaip žinoma, vaikus tas nestabilumas žeidžia. Jis reiškia konfliktą, skyrybas. Šiuos dalykus vaikai išgyvena labai sunkiai. Juk vaikai, kurie yra įvaikinami, jau ir taip yra patyrę išsiskyrimo traumą. Tai trapios asmenybės, kurioms reikalinga stabili aplinka ir mylintys globėjai. Be to, vaikai socialinių vaidmenų išmoksta iš tėvų, kai mato, kaip elgiasi vyras, kaip elgiasi moteris, kaip elgiasi mama ir tėvas. M.Regneruso tyrimas rodo, kad nemaža dalis vaikų, augusių tos pačios lyties asmenų partnerystėje, taip pat linksta į homoseksualumą. Ir tai suprantama: jeigu „tėvai“ tau brangūs ir mylimi žmonės, automatiškai esi linkęs jiems pritarti.
- Tos pačios lyties asmenų „santuokas“ išdrįsęs sukritikuoti M.Regnerusas buvo užsipultas ir išvadintas ultrakonservatyviu. Jam buvo priekaištaujama, kad drįso paneigti 30 metų tyrinėjimus, neva įrodžiusius, kad homoseksualių asmenų išauginti vaikai yra tokie pat laimingi kaip tradicinių porų. Kokie tie 30 metų tyrinėjimai?
- Tokių tyrimų iš tiesų buvo labai daug, bet visi jie - nereprezentatyvūs, t.y. moksliniu požiūriu nevertingi. Vienas žymesnių įrodymų - tai mokslininkų Roberto Lernerio (Robert Lerner) ir Altėjos Nagai (Althea Nagai) 2003 metais atliktas tyrimas. Du sociologai peržiūrėjo 49 tyrimus, kurie teigė, kad vaikams lygiai taip pat gerai augti (o kai kuriais atvejais net geriau) homoseksualių „tėvų“ partnerystėje nei tradicinėje. Ką jie atrado? Tarp tų 49 tyrimų jie nerado nė vieno, kuris būtų atliktas pagal normalius moksliniams tyrimams keliamus kriterijus. Arba apklaustųjų skaičius buvo labai mažas, arba buvo pasirenkami tie respondentai, kurie patys nori papasakoti, kaip gerai gyvena. Neretai atliekant tokius tyrimus lyginama gerai uždirbančių homoseksualių moterų pora su skurdžiai gyvenančia vieniša mama. Kai taip lygini, savaime suprantama, kad antrasis variantas atrodys prasčiau. Ne vienas toks tyrimas, tačiau jei pažiūrėsime atidžiau - tai propagandos dalykas. O M.Regneruso studija rimta - apklausta net 3000 žmonių.
- Tačiau jos nenorima pripažinti... Apie kokią mokslinių tyrimų laisvę galime kalbėti, kai ir jiems taikoma cenzūra? Ypač kai rezultatai nepalankūs vienai ar kitai interesų grupei...
- JAV vyksta labai stipri kova. Homoseksualumo klausimas ten yra vienas svarbiausių. Faktiškai tai kova už religijos, tikėjimo laisvę. Matote, krikščioniškos konfesijos, ypač Katalikų bažnyčia, nenori homoseksualių porų tuokti bažnyčioje, padėti joms įsivaikinti. Dėl to jiems gresia persekiojimas, jie stumiami į kampą. O mums tikėjimo laisvės suvaržymas - nieko naujo, nes mes ilgai kentėme priespaudą, kai tikėjimas buvo draudžiamas ir buvo brukama marksistinė propaganda.
- Jei jau prakalbome apie kovą, ar nemanote, kad ir čia, Lietuvoje, vyksta tam tikra kova už tradicinės šeimos išsaugojimą?
- Galbūt vyksta. Žinoma, kovojant reikia kovoti už kažką, o ne prieš kažką. Visų pirma ne prieš žmones, kurie pasisako už įvairias partnerystes, tačiau už geresnį gyvenimo būdą. Dažnai tie žmonės tvirtai įsitikinę savo teisumu, nes jų gyvenime yra buvę skausmingų patyrimų. Tie patyrimai tampa akstinu teigti beribę laisvę. Tai nėra blogi, amoralūs žmonės, tačiau, deja, jie nesupranta, kas yra geriausia vaikams. Juk net statistika sako, kad vaikams geriausia augti su biologiniais tėvais - vyru ir moterimi.
- Ar Lietuvai, būnant ES nare, kartais nebandoma prievarta įpiršti tam tikros ideologijos? Juk jau buvome smerkiami, kad pernelyg siaurai apibrėžiame šeimą. Mums kalbama apie laisves, teises, tačiau kiek tos laisvės mums patiems paliekama?
- Kiekvienas žmogus ir kartu kiekviena tauta yra laisvi galvoti taip, kaip jie galvoja. Kol kas nėra įstatymo, sakančio, kad visa Europa ar pasaulis turi galvoti taip, kaip parašyta. Tačiau dabar tokius įstatymus mėginama parengti - homofobijos direktyvą. O vėliau ją įgyvendinti. Tai reiškia, kad šalys įsipareigos sumažinti žmonių kritiškumą homoseksualaus elgesio atžvilgiu. Kiek tas kritiškumas blogas - didelis klausimas. Štai labai politiškai nekorektiški skaičiai: JAV kasmet daromų tyrimų duomenimis, homoseksualūs asmenys AIDS serga apie 50 proc. dažniau nei likusi populiacija. Panašius rezultatus rodo ir kasmetiniai tyrimai Vokietijoje. Lietuvoje AIDS labiausiai serga žmonės, naudojantys intraveninius narkotikus, o homoseksualūs žmonės yra antroje vietoje. Turime nepamiršti, kad jei plis homoseksualumas, plis ir AIDS.
- Prakalbote apie direktyvą. Kaip ji būtų įgyvendinama?
- Na, jau dabar bandoma veikti visaip: ir per darželius, ir per mokyklas, jaunimą. Lietuvos darželiams šiuo metu siūlomos naujos programos, besinaudojančios knygelėmis „Tą dieną, kai Rikė buvo Rasmusas“, „Tą dieną, kai Frederikas buvo Frida“, skatinančios berniukus mūvėti rožines kelnytes ir žaisti Pepę Ilgakojinę. Nors visa tai suformuluota diplomatiškai, tai vis vien vaiko lytinės tapatybės silpninimas. Lytinės tapatybės sutrikimas vaikystėje - oficiali diagnozė. Du trečdaliai vaikų, kurie pasižymi šiuo sutrikimu, užaugę yra homoseksualios orientacijos. Tokios siūlomos programos - ir feminizmo, ir transseksualumo įtaka. Kaip ten bebūtų, jei berniukas jaučiasi gerai būdamas berniuku, jei mergaitė jaučiasi gerai būdama mergaitė - jie yra laimingi ir psichologiškai sveiki. Stipri lytinė tapatybė yra labai svarbi psichinės sveikatos dalis. Žinoma, tai nereiškia, kad berniukas turi būti mačo ar mušeika, o mergaitė - barbė.
- Europos Sąjunga pasišovusi įgyvendinti lyčių lygybės strategiją („Gender mainstreaming“), kurios tikslas - panaikinti skirtumus tarp lyčių. Kur visa tai veda?
- Nemaža dalis šitos motyvacijos ateina iš transseksualų. Yra tokia amerikiečių autorė Keit Bornstain (Kate Bornstein), kuri sako: „Aš nesijaučiu nei moterimi, nei vyru“. Esą visuomenė ją verčia rinktis, kas ji - vyras ar moteris. 15 metų ieškojusi savęs, ji nusispjovė ir dabar nusprendė būti niekuo. O iš tiesų K.Bornstain yra vyras - Albertas Hermanas Bornstainas (Albert Herman Bornstein), kuriam buvo atlikta lyties keitimo operacija. Jis perėjo tą transformaciją, bet laiminga moterimi vis tiek netapo. Yra daug tokių transseksualų, kurie kentėjo nuo lytinės tapatybės sutrikimo. Deja, medicina čia patyrė fiasko, leisdama žaloti tuos žmones. Daug medicinos klinikų, atlikusių lyties keitimo operacijas, užsidarė, nes, kaip pasakė žymus šios srities specialistas Polas Makhiu (Paul McHue), psichinės ligos negali būti gydomos peiliu. Negalima kastruoti vyro, jei jis nesijaučia laimingas būdamas vyru. Reikia jam padėti atrasti savo vyriškąją tapatybę. Po operacijų dažnai žmogus netampa tuo, kuo jis nori būti.
- Homoseksualumas taip pat ilgą laiką buvo laikomas psichikos sutrikimu...
- Taip. Sprendimas išbraukti homoseksualumą iš psichikos ligų sąrašo buvo priimtas Amerikoje dėl labai stipraus homoseksualų organizacijų spaudimo. Jie jautėsi diskriminuojami, agresyviai spaudė Amerikos psichiatrų asociaciją. 1970 metais psichiatrai kapituliavo miniai. Ypač tam prieštaravo psichoanalizės mokykla. Diagnozės keitimo tyrinėtojų (pvz., Ronaldo Baerio (Ronald Bayer) buvo pripažinta, kad tai - politinis sprendimas, nes nebuvo jokių mokslo duomenų, įrodymų, kad tai nėra sutrikimas.
- Praėjo 40 metų ir visuomenės sąmonė visiškai apsivertė - nuo ligos pereita prie normos...
- Matote, žmonės tiki, ką sako mokslas. Jei kažkas kalba mokslo vardu, net rimtų duomenų neturėdamas, žmonės tiki. Tačiau šiandien nėra garsių vardų psichologijos istorijoje, kurie sakytų, kad homoseksualumas nėra susijęs su raidos sutrikimu. Nė vieno. Tokios pozicijos laikėsi ir Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), ir Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung), ir Alfredas Adleris (Alfred Adler), ir Erikas Eriksonas, ir kiti. Padėti homoseksualiam žmogui galima tik atkuriant tai, kas vaikystėje buvo užblokuota ankstyvojo vystymosi metu.
- O koks jūsų požiūris į homoseksualų paradus? Teigiama, kad jie tradicinių pakraipų žmonių mąstymo nepakeis, homoseksualumu neužkrės. Tačiau ar būtina jais kiršinti visuomenę?
- Deja... Po parado Vilniuje viena vaistininkė papasakojo tokį nutikimą. Ji išgirdo dviejų dešimtmečių pokalbį. Vienas berniukas klausė kito: „Klausyk, o tu homoseksualus?“ O tas berniukas atsakė: „Dar nežinau, aš dar neapsisprendęs“. Ką visa tai reiškia? Vaikai tampa labiau pažeidžiami ir jau nežino, kuo jiems būti. Jei vaikinui porą kartų nepasisekė santykiai su mergina, jis ims manyti, kad homoseksualumas yra išsigelbėjimas, alternatyva. Žinoma, nepamirškime, kad tai - giluminiai dalykai, ateinantys iš vaikystės. Tačiau kiekviena reklama, be abejo, turi savų rezultatų.
- Kur mus nuves tas visuomenės siekis išsivaduoti iš bet kokių suvaržymų, instinktų slopinimo?
- Z.Froido nuomone, civilizacija gimė suvaržius seksualinį instinktą, kai žmogus šitoje srityje nustojo būti laukinis. Ir Erichas Fromas (Erich Fromm), ir pats Z.Froidas, ir E.Eriksonas sakė, kad seksualumas turėtų būti meilės dalis. Ne savęs patenkinimo, o kito žmogaus mylėjimo dalis. Kultūringo, civilizuoto žmogaus seksualumas reiškiasi per meilę, o necivilizuoto - per orgiją ir savęs tenkinimo kultą.
- Ar tai reiškia, kad žengiame žingsnį atgal į necivilizuotą, laukinę visuomenę?
- Manau, kad taip. Yra labai įdomus istoriko Juozapo Danieliaus Unvino 1930 metais atliktas tyrimas „Seksas ir kultūra“, kuriame jis pamėgino pažiūrėti, ar teisinga Z.Froido tezė, kad civilizacija gimsta, kai sukultūrinamas seksualinis instinktas. J.D.Unvinas tyrė 16 labiausiai išsivysčiusių civilizacijų, tokių kaip šumerų, babiloniečių, egiptiečių, asirų, graikų, persų, romėnų, japonų, ir 86 labai primityvias tauteles. Didžiosios civilizacijos kilo aukštyn, kai seksualumas reiškėsi moraliai. Tik tada civilizacijos pasiekdavo viršūnę kultūros, ekonomikos, mokslo ir kitose srityse.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
