Raskime laiko Velykų tradicijoms

- Velykos, kurias švenčiame, neatsiejamos nuo papročių, atėjusių iki krikščionybės?

- Taip, žmonių gyvenime visuomet viskas susipynę, taip ir naujovės su senove. Mūsų dabartyje labai daug praeities, jos yra ir krikščioniškuose papročiuose, kurie yra vėlyvesni. Beje, senųjų tradicijų yra daugiau nei krikščioniškųjų. Velykiniai papročiai atėję iš ikikrikščioniškų laikų, matyt, panašiai žmonės elgdavosi, kai krikščionybės dar nebuvo.

- Kodėl Velykų simbolis būtent kiaušinis?

- Kiaušinis - tai priešistorinis bendražmogiškas gyvybės simbolis, kiaušinis Velykose simbolizuoja visko, kas gyva, prisikėlimą. Kaip iš prasikalančio kiaušinio ritasi pirmoji gyvybė, taip mūsų sąmonė per šį įvaizdį įsivaizduoja pasaulio atsiradimą. Priešistoriniuose mituose įvairiose pasaulio tautose pasaulio atsiradimas kartais vaizduojamas tarsi išsiritimas iš kiaušinio; pasakojamos įvairios istorijos apie pirmapradžius paukščius, nutupiančius ant mažos salelės, ten sukančius lizdą ir dedančius kiaušinį. Paskui iš to kiaušinio atsiranda Žemė, Dangus, Žvaigždės ir visas Pasaulis.

Beje, šiuolaikinė kosmologija, mokslininkai kalba apie pirminį visatos sprogimą. Tarsi iš pirmo kiaušinio, taško, grūdo skleidžiasi visa erdvė, ji plečiasi, atsiranda galaktikos. Mūsų protėviams kiaušinis, ypač kai parskrenda paukščiai ir atgyja gamta, yra ir maistas, ir pirmas įvaizdis.

- Prieš Velykas dažysime kiaušinius, kokias spalvas rinktis ir kodėl?

- Seniausia spalva yra raudona. Raudona - gyvybės, prisikėlimo spalva. O balta spalva, kurią išgauname skutinėdami raudoną kiaušinį, simbolizuoja mirtį arba perėjimą į kitą būseną. Taigi raudona ir balta spalvos yra seniausios, tiek pavasario papročiuose, tiek įvairiose pasaulio tautose jų visuomet yra. Juk visos seniausios vėliavos būtinai turi dvi spalvas - raudoną ir baltą.

- Raudonų margučių reikia, o kaip juos valgyti, nepažeidžiant papročių esmės?

- Atsisėdus prie Velykų stalo būtina pradėti valgyti nuo margučio. Jeigu margutį suvalgysite su kuo nors pasidalydami per pusę, sakoma, kad jei kokia nelaimė užklups, beliks prisiminti to žmogaus vardą, su kuriuo pasidalijote margučiu, ir jis iš karto ateis į pagalbą.

- Margučių raštais žmonės siekė pritraukti sėkmę, o gal tai labiau estetikos dalykai?

- Estetika irgi žmogiško patogumo prasmė, ji suteikia malonų jausmą, žmogus visada nori gerai jaustis, būti sveikas, savimi pasitikintis. Visos apeigos, tarp jų ir apeiginis kiaušinio raižymas, susijęs su išvardytais dalykais.

Žinoma, į margutį turime įdėti tas prasmes, kurios mus įkvepia. Taigi dažniausi čia gyvybės, šviesos simboliai, vaizduojami dangaus šviesuliai, visuomet būna augalinis motyvas. Kartais tiesiog įvyniojamas kiaušinis į medžiagą ir pamerkiamas į dažus su lukštais, tada turime augalus, besiskleidžiančius pumpurėlius ir panašiai. Kitaip tariant, tęsiama ta pati gyvybės simbolika ir toliau.

- Velykų šventė siejama su pavasario lygiadieniu, bet ta Velykų data vis „šokinėja“.

- Krikščionybė prisitaikė, nes ji kilo iš senosios žydų religijos, šventė minima pirmą pavasarinės pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio (lygiadienis vidutiniškai kovo 21 dieną). Pirmoji pilnatis gali būti kovo 22 dieną - tai ankstyviausios Velykos. O vėliausia pilnatis, kai dar mėnesį pridedame, tai jau apie balandžio 25-ąją.

Sakoma, kad per Kalėdas Saulė nugali tamsą, bet kas iš to, kai tuo laiku pasaulis dar apmiręs, o Saulė dar neperžengia linijos, kai virš Žemės ji būna ilgiau nei po Žeme. Kai Saulė peržengia liniją, teka tiksliai Rytuose, leidžiasi tiksliai Vakaruose ir nuo tol tekės labiau į šiaurę ir ilgiau bus virš Žemės, tada pradeda skleistis gyvybė. Kai žemė prikaupia pakankamai šilumos ir pradeda sprogti pirmieji pumpurai, pasirodo žaluma, šis laikas liaudiškame kalendoriuje siejamas su Jurginėmis, balandžio 23 diena. Taigi Velykų šventė apima visą gamtos ir žmogaus prisikėlimo mėnesį.

Visos didžiosios šventės lietuvių tradicijoje išsitęsdavo iki mėnesio. Žinoma, būdavo ta kertinė diena, kaip šiuo atveju Velykų sekmadienis. Tačiau savaitę prieš Velykas yra Verbų sekmadienis. Kol pirmosios žalumos dar nėra, žmonės naudoja amžinai žaliuojančio medžio kadagio šakeles. Jomis vienas kitą plakame, ir tą darome norėdami pažadinti tas gyvybines galias, kurios gamtoje tarsi pabunda ir be mūsų plakimo.

Velykų šventė ir dabar pagal krikščionišką kalendorių baigiasi Atvelykiu, taigi vėl po savaitės, vadinasi, jau turime 14 šventinio laikotarpio dienų. Per Atvelykį jau išsprogusios šakelės, taigi žmonės plakdavosi nebe su kadagiais, o su pirmaisiais pumpurais. Per Jurgines - balandžio 23 dieną - kiekvienas nusiskindavo pirmąją žalumą ir nešiodavosi užantyje. Kiekvienas sutikęs kitą žmogų sakydavo: „Gyvo, žalio.“ Jeigu neturi ką parodyti žalio, tai neįsiliejai į gamtą ir metai bus nesėkmingi.

- Kurie iš senųjų papročių išliko Bažnyčioje?

- Tai vandens ir ugnies šventos dalybos. Kunigas, taip pat kaip ir priešistoriniais laikais žynys, dalija ugnį ir vandenį. Atsineši šventą vandenį ir šventą ugnį. Anksčiau žmonės užgesindavo namų židinį ir įdegdavo jį nauja ugnimi. Tą ugnį kai kurie saugodavo net iki kitų Velykų, tiesiog įpūsdavo kitą ugnį iš tų pačių žarijų.

O vanduo namie laikomas įvairiems dalykams, šlakstomi kampai, ligoniai.

- Kokią prasmę švenčiant senovės Velykas turėjo linkėjimai?

- Tai užmiršta tradicija, kurią vertėtų atgaivinti: Velykų dieną vyrai eidavo lalauti. Vakare susirinkdavo būrys smagaus, linksmo jaunimo ir eidavo per kaimą lankydami trobas bei giedodami dainas, kurių priedainyje buvo frazė „vai, lalo lalo“. Buvo apdainuojamas gyvybės medis, koks nors jovaras, ant kurio nutūpia paukščiai. Dažniausiai linkima namų šeimininkų dukroms ištekėti, o pačiam šeimininkui turėti gausų derlių ir gyvulių prieaugį. Tokie lalautojai buvo pakviečiami į trobą, apdalijami margučiais, kitais valgiais, palydimi su padėka.

Visa tai programuoja žmogų psichologiškai būti sėkmingam visą laikotarpį. Svarbu tai, kad tradicijoms negailima laiko. Mūsų laikais dažnai peršokame nuo vieno darbo prie kito. O juk šventės tikslas yra atskirti darbus nuo šventės.

Tuščiose dienose nuo darbų yra vietos dvasiai, poilsiui. O poilsis yra tai, į ką gali nusileisti nekasdieniai, šventi dvasiniai dalykai. Šiais laikais švento laiko lieka vis mažiau, jį užima darbinis laikas. O kas tada nutinka? Tada reikia psichologų, antidepresantų, policijos ir taip toliau.

- Ar tik per Kūčias būdavo prisimenamos artimųjų vėlės?

- Ir prieš Velykas buvo lankomi kapai, tai vadinama Vėlių Velykomis, nunešama margučių ant kapų. Vėlės visose šventėse dalyvauja, mūsų tradicijoje yra trys dalykai - didvyriai, protėviai (vėlės) ir dievai. O dievai labai konkrečių gamtos galių vaizdiniai, metaforos.

- Kiek svarbi kita Velykų atributika - kiškučiai, viščiukai ir taip toliau?

- Tai metaforizuota vaikams jau vėlyvesniame laikotarpyje, paskui atsirado ir atvirukų kultūra. Vaikams tradicija visuomet būdavo adaptuojama, perteikiama žaismingiau nei įprasta.

- Tačiau ir dalies suaugusiųjų sąmonėje Velykos neatsiejamos nuo tų žaisliukų, kurių prekybos centruose prieš Velykas pilna.

- Ką padarysi, mūsų visuomenė vartotojiška, ji tokia ugdoma, nes jei ji tokia nebūtų, stotų ekonomika. Jau geriau nusipirks plastikinių atributų parduotuvėje, negu žmogus ras laiko troboje kaitinti vašką. Šiais laikais yra muziejų, kurie prieš Velykas rengia kiaušinių marginimą. Tokius užsiėmimus lankyti verta. Tik tam reikia rasti laiko.

Parengta pagal priedą „Velykė“