Režisierius Rimas Tuminas: Nestatau dvarelio Maskvoje

Spalio pradžioje Maskvoje atidaręs Mažąją sceną, beveik dvi pastarąsias savaites R.Tuminas darbavosi šiapus sienos, Vilniaus mažajame teatre. Sutiko 300-ąjį „Madagaskaro“ spektaklį, palaimino ką tik konkursą laimėjusią direktorę, derino atmosferą, diskutavo. Maskvoje jo laukia dar vienas išbandymas - vasarį prestižinėje Didžiojo teatro scenoje numatyta jo režisuotos D.Šostakovičiaus operos „Katerina Izmailova“ premjera.

- Pakeliui į Lietuvą Sankt Peterburge atsiėmėt „Carskoje Selo“, kitaip tariant, A.Puškino premiją. Turbūt būsite susišlavęs jau visas, kokios tik yra įsteigtos kaimyninėje šalyje?

- Turbūt visas. Galima jau ruoštis namo... Ši premija man viena svarbesnių, ji dvasinga, kūrybinė; visos kitos daugiau mažiau angažuotos, apipintos intrigomis. Įteikta ji buvo imperatoriškajame licėjuje, kur mokėsi Puškinas, salėje, kurioje jis pats ir buvo skaitęs savo eiles, kur betarpiška aplinka ir žmonės, inteligentija, betarpiški taip pat, na, ir, be abejo, Jekaterinos rūmai, kur nenunykusi Puškino dvasia. Apnakvindino mane viename tų rūmų svečių kambaryje, ir nors sunkiai būčiau nupasakojęs, kur esąs, išmiegojau kietai, ramiai. Išaušo labai gražus rytas, anksti kėlęs prisirinkau gilių po šimtamečiais ąžuolais, kaime į didelį vazoną sukišau: gal pavasarį, kai išnešiu laukan, sudygs Puškino ąžuoliukas.

- Šią vasarą teko pasibūt sodyboj?

- Nedaug, bet dėl pirtelės ir tvenkinio darbų mažai tesigėrėta tuo buvimu... Ir tas buvimas tarsi žaizdotas - jaučiuos, tarsi nusikaltimą būčiau padaręs - visą senąjį sodą teko išpjaut, nes lūžinėjo šakos, anūkams keldamos pavojų, jis jau nykte nyko, o vaismedžiai, tarsi žinodami, kad gyvena paskutinius metus, stengėsi iš paskutiniųjų vaisių duoti, vainikai lūžo nuo jų. Gaila, kad senosios vienkiemių sodų veislės, kaip antaniniai ar papinkos, nyksta, visi augaliukai sukultūrinti, visi žemaūgiai, o man patinka obuoliai, kurių negali pasiekti, patys gražiausi tie, kurie sunoksta pačioje viršūnėje; ir anūkams po tokius medžius smagu karstytis. Reiks atsodinti. Viskas gyvenime turi būti atsodinama iš naujo ir iš naujo.

- Tai kur dabar giedos jūsų paukščiai?

- Iškelsiu šimtą inkilų. Mačiau meninėje nuotraukoje didžiulę pievą su daugybe karčių ir paukščių namelius ant jų. Įsivaizduokit šimtą įvairiausių formų, gal ir spalvų, karčių su inkilais - tikras paukščių festivalis ar karnavalas. Kaip jie sugyvens, koks bus jų choras, nežinau, kas apsigyvens, tas, bet, manau, peštynių pavyks išvengti...

- Vadinasi, tos pievos, tie langai, ta kiemo žolė, kurią įgrysta pjauti, dar neišsižadėjo jūsų?

- Ne. Gaila, neturėjau gimtinės, gimimo vietą tik, paskui gyvenimas kas ketveri metai blaškė su tėvais nuo Rusnės iki Aukštaitijos, nuo Aukštaitijos link Žemaitijos. Žinoma, būtų smagu turėti po kažkokį nameliuką nediduką ten, kur gyvenau, kur bėgo paauglystė, kur jaunystė... Jei būčiau turtingas, dvarelius visur pasistatyčiau ir važinėčiau sau...

- Tokiu atveju ir Maskvoje praverstų dvarelis.

- Na, ne, ten butelio gana, ten dvarelio nestatyčiau... (Juokiasi.) Kadangi neturėjau gimtinės, tai susikoncentravau į tą sodybą, kuri per 25 metus tapo jau sava vieta. Ką įdedi, kiek puoselėji, tas tampa tavo, grąžinama ar džiaugsmu, ar pasigėrėjimu; toji žemė pažįsta mane ir aš ją suprantu.

- Ten pajuntate, kaip „gražu būti žmogumi ankstų rytą“?

- Džiaugsmą pajusti grožį ir tame grožyje pamatyti save iš pašalies išgyvenau Aukštaitijoje, Videniškiuose, kur gyvenom kelerius metus, menu, kokie ten vasaros rytai nuostabūs, kokie ten ežerėliai, paskui, kad ir kur būtum, grožiu persekioję mane... Šiandien tą patį jausmą patiriu ne tik ryte, bet ir vakare, saulėlydy, kai įsivyrauja tokia ramybė, kur amžinybę pajunti. Bet šitokios gamtos galybės, jos paslapties akistatoje jautiesi ne mažu padarėliu, o gražiu, oriu žmogumi, kurio kartais saulėlydy norisi ir truputį pagailėt. Truputį mylėt, kad mylėtų ir tave. Lermontovas yra pasakęs: aš noriu būti ten, kur mane myli, bet po kelių dešimtmečių Čechovas paprieštaravo: ne, ne, aš noriu būti ten, kur aš myliu; Čechovo mintis, manau, gilesnė.

- Jei kabinčiausi už žodžio, daryčiau išvadą, kad labiau mylit Rusijoje negu čia, Lietuvoje?

- Ne, ne. Maskvoje vis dėlto jaučiuosi tarsi skolintas, jaučiuosi svečias, gyvenantis laikinumu. Gal toji teatro teritorija, kuri priėmė ir priglaudė mane, man ir nebuvo visiškai svetima (mokiausi VGIK’e), kaip ir Vachtangovo idėjos. Vachtangovo teatro įkūrėjas skelbė gyvenimo šventę, gyvenimo šventę teatre. Gyvenimas ne visada lydimas tik džiaugsmų - jame apstu sielvarto, nelaimių, netekčių, bet vis dėlto jis yra kelias į šventę, kelias į didžiąją šventę. Ar mes prieisim, ar dalyvausime toje šventėje, nežinia, bet keliaujant į šventę reikia būti jai pasiruošusiam - švariam, išdidžiam, oriam, - tokios nuostatos man artimos ir ne veltui esu vadinamas Vachtangovo tradicijų tęsėju, nors, sakau, ateidamas į šį teatrą, mažai apie jį žinojau. Jis davė galimybę, dar vieną etapą pasitikrinti, ar manasis teatras suprantamas kitur, ar įmanoma jį kaip misionieriui skleisti.

- Ar Maskva supranta jūsų misiją kviestis ir garsinti lietuvių menininkus Anželiką Choliną, Faustą Latėną, Adomą ir Marių Jacovskius, dabar ir Algirdą Latėną, repetuojantį spektaklį su kino ir teatro žvaigžde Julija Rutberg?

- Taip, dabar ir A.Latėnas su savo „svita“ - apšvietėju, scenografu, kostiumų dailininku... Pradžioje labai nesidžiaugė (kam trauki savus), bet, sakau, palaukit palaukit, kantrybės, patys suprasit, kodėl jie reikalingi čia, ir kai išvydo, nebereikėjo nieko įrodinėt. Pakviečiau tuos, kurių darbai verti jų žavesio, ir jie supranta, kad bet kurioje šalyje jie būtų atitinkamai priimami. Paviršutiniškai arba atsainiai dirbti mes nemokame arba negalime ir jie tai labai vertina mūsų kultūroje, ieškodami ir rasdami sąsajų su Miltinio ir plejados mūsų genialių aktorių ir režisierių palikimu. Tai kalba apie istorinius tautų ryšius kultūros srityje, ir tai yra džiugu.

- Jums buvo netikėtas lietuviškos žiniasklaidos užsipuolimas vasarą?

- Liko truputį nuoskaudos dėl tos neteisybės, dėl mano minčių interpretavimo... Man suprantamas kai kurių žmonių noras, net reikalavimas, kad drastiškai pareikščiau, ką jaučiu, nebūdamas teatro erdvėje, kur, man atrodo, pavyksta skleisti savo sampratas, tačiau manau, kad kur kas didesnis iššūkis yra būti ten, o ne viską nutraukti, mesti ir palikti. Tiesa, gyvenimiškoj apsupty viskas yra kitaip nei teatre: ir miestas priešinasi man, ir aš jam priešinuosi, - tarp mūsų yra konfliktas. Kai atvykau į Maskvą, Rusija buvo atsivėrusi Europai, Europa irgi kvietė ją savo globon, visur tvyrojo didžiulės šventės žadinys, ir aš jutau save kaip kultūros erdves vienijantį veiksnį, mačiau prasmę bendradarbiauti, bet dabar pasikeitė situacija ir reikia jau kitos buvimo motyvacijos. Kas pažadėta, sutarta, sukirsta rankomis, reikia tesėti - Maskvos didžiajame operos ir baleto teatre pastatyti Dmitrijaus Šostakovičiaus operą „Katerina Izmailova“, kuri dabar mane baugina, be abejo, bet leitmotyvą jau radau: Rusijos istorija - tai amžina kelionė į katorgą, tai tremtis. Šis įvaizdis siejasi su prieškario ir pokario atgarsiais ir gali sujungti lietuvių ir rusų tautos išgyventą skausmą. Iki vasaros dar reikia suformuot naują teatro kartą, tokią galingą kaip Borisovos, Jakovlevo, Etušo karta. Iš studiją lankančių 35 jaunų žmonių gal apie 15 liks; juos palaiminsiu išvykdamas, kad būčiau tikras: jie įsiteisins, nepražus.

- Turbūt pastebite, kad ir rusų žurnalistai naudojasi kiekviena jūsų minties interpretacijos galimybe.

- Taip taip, ir vadinamoji geltonoji spauda, ir ieškantys įvykių, sensacijų... bet aiškintis, atsakinėti, veltis į diskusiją, įrodinėti ar kovoti - ne man. Surauki kaktą ir eini. Galbūt dėl to tapau kiek uždaresnis, gal išmokau klausyt, bet negirdėt, žiūrėt, bet nematyt, išmokau atsiriboti, tik tenka save valdyt, kad netaptum atžagarus, kerštingas, kad apskritai netaptum kurčias ir aklas visa kam. Seniai kovos atsisakiau. Kai mane prieš pusantrų metų ištiko ta liga, buvau šokiruotas, be abejo, bet paskui organizmas ar gamta man padiktavo paguodą: ne, kovoti nekovosiu, tai beprasmiška, vis tiek laimėjimo nebus, bet nepasiduosiu. Ne kovosiu, bet nepasiduosiu. Kaip nepasiduoti nekovojant, jau gyvenimo menas, arba patirtis, kuria pasinaudojęs gali paversti tolesnį gyvenimą, jei Dievas duos, menu... Be abejo, kiekviena proga vis pagalvoju apie grįžimą į namus, nors niekada jų ir nebuvau palikęs, ir vis primenu sau ir kitiems, kad nestatau jokio dvarelio Maskvoje...

- ...išskyrus teatrą.

- Ir jokio teatro nestatau, tik bandau pažadint jį kūrybai. Kone sukilimą organizavau prieš nemokšiškumą, reiškinių nepažinimą, nenuoširdžias temas, vaidybos imitaciją, nutraukiau tą suokalbį tarp aktorių ir žiūrovų, kurie nori vieni kitiems patikti, įtikti, - trumpai tariant, sukilau prieš paviršutinišką egzistenciją. Ir vis nesiliauju aktoriams kartoti: nesistenkite patikti. Atsigręžkite į Dangų, nes Dangus stebi jūsų žaidimą, jūsų pastangas ir, be pjesės autoriaus, jam, o ne žiūrovui, esate atsakingi. Lengvo žanro paieškos ar pataikavimas publikai negali būti teatro pašaukimas, antraip reiktų arba jį uždaryti, arba pačiam apleisti tokią teritoriją.

- Kokių minčių jums sukelia kultūros neatsparumas prievartai, instinktams?

- Trapu, labai trapu, bet prisiminkime meno paskirtį. Jei ją užčiuopi ir jei joje jautiesi tvirtas, bet kokioje politinėje situacijoje, kuri, žinoma, įkrato, įsiūbuoja, - išsaugoti ištikimybę grožiui ar harmonijai. O stebinti mane daug kas stebina. Kiekvieną kartą, kai susiduriu su kūrybos stebuklu, kai matau, kad kūrėjui pavyksta pasiekti idealo, tobulybės, mokiausi ir mokausi nulenkti prieš jį galvą, padėkoti, t.y. stebėtis ir žavėtis. Būtent tie kūrybiniai reiškiniai dailėje, muzikoje, teatre ir neleidžia nusivilti pačiu žmogumi. Labai jaunimas džiugina ir namie, ir Maskvoje, kur turiu surinkęs talentingų gražių žmonių studiją, - tai irgi neleidžia pulti į neviltį, nusivilti gyvenimu ar žmonija.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“